Vestuvinės puokštės komponuojamos iš įvairių gėlių ir įvairių formų

Vestuvinės puokštės komponuojamos iš įvairių gėlių ir įvairių formų. Iki šiol jos dažniausiai komponuojamos iš baltų gėlių. Tačiau be reikalo baiminamasi spalvingumo.

Dažnai jaunoji nešasi vienpusę puokštę. Kaip ir bet kuri kita, ji turi derėti prie jaunosios ūgio, jos tualeto, plaukų spalvos ir netgi šukuosenos. Jaunajai su ilga suknele tiks puokštė su svyrančiomis, tartum besiliejančiomis gėlių šakomis, kaspinais. Jei suknelė trumpa, o nuotaka neaukšta, puokštė turi būti nedidelė. Gėlės gali šiek tiek svirti žemyn iš vienos arba abiejų pusių.

Puokštei iš daugelio žiedų paranku naudoti apie 10 cm skersmens tvirtos vielos skritulėlį. Prie jo pritvirtinami žiedai, šakelės, lapai, norint ir kaspinas. Trumpą žiedkotį galima pailginti prie jo pritvirtinti kitą (prieš tai pjūvio vieta apvyniojama sudrėkinta vata, ir sutvirtinimo vieta apsukama lapu). Tokios puokštės dažniausiai komponuojamos iš rožių ir gvazdikų, bet joms tinka ir kitos gėlės: kardeliai, lelijos. Iš kardelių galima sukomponuoti įdomių vestuvinių puokščių. Labai originali puokštė, kuriai imami tik išsiskleidę žiedai, be žiedkočio. Jeigu vestuvinė puokštė komponuojama iš rojų spygliai nupjaustomi, nuo lelijų nuskabomi kad neišteptų jaunosios rūbo.

Vestuvinėms puokštėms komponuoti reikia įgūdžių, didelės fantazijos ir gero skonio. Puokštė turi būti grakšti, lengva, iškilminga.

Vienpusė puokštė komponuojama prieš veidrodį. Gėlės laikomos kairėje rankoje ties liemeniu taip, kaip ją laikys nuotaka. Veidrodyje nuolat patikrinama kiekvieno žiedo ar šakelės kryptis ir išlinkimas.

įteikiant sukomponuotą puokštę jaunajai, reikia pa-tarti, kaip ją laikyti. Visas puokštės žavesys— vienoje jos pusėje, kuri ir rodoma.

Švedijoje labai populiarios lengvos, ažūrinės puokštės krepšelyje. Tiesą sakant, tai ir ne krepšelis, o tik ovalus lankas, prie kurio apačioje iš samanų ir vielos pritvirtintas laikiklis, į kurį susmeigiamos gėlės. Taip sukomponuota puokštė labai patogi, nes jaunoji gali ją nešti, pasikabinusi ant rankos. Be to, į drėgnas samanas susmaigstytos gėlės išsilaiko ilgiau, o vėliau į indą pamerkta puokštė puošia stalą.

Tokia puokštė sukuriama taip. Imame lanksčios stiprios vielos, apsukame baltu ar nuotakos suknelės spalvos kaspinu ir išlenkiame lanku. Abu galus apačioje sutvirtiname drėgnu laikikliu iš samanų ir jį apvyniojame folija. Puokštę komponuojame tokiu pat principu, kaip ir plokščiuose induose, tik darome ją stabilesnę. Gėlės smeigiamos tiesia, lenkta ir išgaubta linija. Minkšti ir sultingi kalijų ir kitų panašių gėlių žiedkočiai savaime neišlinks. Todėl juos perveriame plona lanksčia viela, ir tada žiedkotį drauge su viela lenkiame norima kryptimi. Stambesnės gėlės dedamos puokštės viduryje, o smulkesnės ir pumpurai — iš kraštų. Puokštę gali papildyti ne tik smidro ar paparčio šakelės, bet ir įvairių tropinių augalų gražūs dekoratyviniai lapai. Tokiems krepšeliams tinka švelnūs, pastelinių tonų žiedai: pakalnutės, frezijos, kvapieji pelėžirniai, ciklamenai, gerberos. Kai puokštė užbaigiama, laikiklis uždengiamas lapais.

Gėlių siena Vilniuje ir ne tik tais.

Sekite Mus

Neparazitinės gėlių ligos

Neparazitinės ligos pasireiškia dažniausiai dėl drėgmės, šilumos, šviesos, mais­to medžiagy trūkumo arba pertekliaus.

Drėgmės trūkumas dirvoje sukelia įvairių augalo antžeminių dalių vytulį, džiū­vimą, lapy kritimą pirma laiko. Trūkstant dirvoje drėgmės, krinta azalijy lapai, cik­lameny žiedkočiai išauga trumpi (žiedai po lapais), gelsta ir vysta daugelio gėli4 lapai. Dėl nenormalaus vandens režimo (po ilgos sausros gausūs krifuliai arba po išdžiūvimo gausiai palaisčius) plyšta, sproginėja tulpių, chrizantemų, pelargonijų stiebai, krinta didžiažiedžiy begonijų žiediniai pumpurai.

Drėgmės perteklius dirvoje skatina šakny ir apatinės stiebo dalies puvinius, žūva nuo juodosios kojelės. Jeigu šiltnamiuose trūksta šviesos, reikia atitinkamai sumažinti ir temperatūrą.

Šviesos perteklius gėles veikia panašiai taip, kaip femperatūros perteklius: pasikeičia kaktusy ir kity gėliy spalva — jos parausvėja. Iš stipriai apšviestos pa­talpos gėles staigiai pernešus 1 užpavėsintas, lapai pradeda ruduoti ir kristi. Pavėsi mėgstantieji augalai, laikomi sfipriai saulės apšviestoje patalpoje, gelsta ir ruduoja.

Drėgmė

Dėl per didelės oro drėgmės ant daugelio augalu (begonijos, pelargonijos, klivijos ir kf.) lapq ir stiebq pasireiškia sukamšfėjimas, o kaktusq audiniai pasidaro stikliški, neatsparūs puviniams. Chrizanfernq ir pelargonijų žiedkočiai dėl per di­delės oro drėgmės sprogsfa, plyšta (ypač fam jaufrūs jacintai, iš sausos patalpos staigiai pernešti j labai drėgną pafalpą). Didelė oro drėgmė skafina daugerio gry­biniq ligrt, ypač kekerinio puvinio, plitimą.

Maisto medžiagq frūkumas arba perteklius taip pat sufrikdo gėhq augimą. Trūkstant azoto, gėliq lapai būna smulkūs, šviesiai žalios spalvos; jie džiūsta, fačiau nenukrinfa, o kabo anf augalo.

Nuo azoto medžiagų pertekliaus susidaro daug vegetatyviniq organq— lapq, o generalyviniu— žiedq—mažai. Dėl azofo pertekliaus gėlės žydi vėliau ir su­mažėja jrt atsparumas jvairioms ligoms ir ju sukėlėjams.

Trūkstant kalio, ruduoja gėliq lapq viršūnės, išlinksta stiebai, lapq farpgysliai pašviesėja, o kai kada lapai būna kreivi, nenormalūs.

Nuo kalio pertekliaus ruduoja lapq kraštai, žiedai netenka geros išvaizdos, žiedlapiai išsikraipo.

Trūkstant fosforo, lapai nusidažo rausva arba violefine spalva, žiedai būna maži, sfiebai ir žiedkočiai frumpi ir ploni.

Trūkstant magnio, gelsta ir apmiršta apatiniai lapai, 1apq tarpgysliai ruduoja, o gyslos lieka žalios, šaknys išauga ilgos.

Mangano trūkumui jautrūs viršūniniai jauni lapai; jie pasidaro dėmėti šviesio­rnis dėmelėmis.

Geležies trūkumą gėlės jaučia dažniausiai daug kalkiq turinčioje dirvoje. Jis pasireiškia lapų chloroze  Šie požymiai ypač būna ryškūs ant azalijų, kalceoliarijų, hortenzijų, raktažolių ir rožių lapų.

Boro trūkumui jaufriausi jauni lapai ir pumpurai. Lapai sustorėja, pasidaro fra­pūs ir dėmėti šviesiomis dėmelėmis. Trūkstant boro, iš pažastiniq pumpurq auga daug ūglirJ, tarpubambliai sutrumpėja, šaknys pamažu apmiršta.

Trūkstant kalcio, džiūsta ir sukasi lapų viršūnės, kraštai, pumpurai, apmiršta šaknys. Didelės reikšmės gėliu augimui ir sveikatingumui turi dirvos reakcija, išreiškiama pH. Žemiau pateikiamoje lentelėje nurodomas plačiau auginamoms gėlėms tinka­miausias dirvos pH.

Sekite Mus