Automobilinės padangos atsiradimo istorija

Ir garu varomų, ir pirmųjų automobilių su benzininiais varikliais ratai buvo tokie pat kaip ir giminaičių karietų. Skyrėsi tik matmenys ir svoris. Didėjant mašinų greičiui, tarp variklio ir ,rato „kilo konfliktas“, kurį sušvelnino viena pirmo žvilgsnio paprasta airių veterinarijos gydytojo Džono Danlopo gudrybė — pripučiama, arba pneumatinė, rato padanga. Ji kaip ir daugelis kitų naujovių buvo atrasta visiškai atsitiktinai.

Kartą 1887 metų vasarą Belfasto veterinarijos gydytojas Danlopas stebėjo, kaip jo paauglys sūnus sode važinėjasi triračiu. Siauri metaliniai triračio ratai šlapiuose sodo takeliuose įspaudė gilias provėžas, jos labai bjaurojo stropiai prižiūrimą sodą (gydytojas mėgdavo triūsti prie medžių, dekoratyvinių krūmų, gėlių…). Gaila savo rankomis sukurto grožio — sūnaus triratis lygius sodo takelius gali paversti paprasčiausiais išmaltais keliukais. Bet ką, daryti? Uždrausti sūnui važinėtis? Danlopas mylėjo savo sūnų ir nenorėjo atimti iš berniuko šio malonumo. Galbūt. uždėti ant ratų plačius metalinius ratlankius? Bet tada triratis pasunkės! O jeigu…

Juk tai taip paprasta. Reikia padaryti naujus ištisinius medinius ratus su grioveliais. Paskui iš senos guminės prijuostės, kurią nudėvėjo gydydamas gyvulius, suklijuoti vamzdelius, sujungti jų galus ir uždėti ant dviračio ratų.

Iš viršaus kiekvieną tokį guminį vamzdelį (arba kaip šiandien vadiname — kamerą) Danlopas padengė medžiagos juosta ir jos kraštus vinimis prikalė prie rato. į kamerą įstatė ploną guminį vamzdelį ir per jo galiuką pripūtė oro. Dabar triratis palikdavo visai negilias vėžes, o svarbiausia — sūnui pasidarė daug lengviau važinėtis.

Taip Džonas Danlopas (1840-1921) antrą kartą išrado pneumatines padangas, kurias prieš keturiasdešimt metų jau buvo išradęs anglas R. Tompsonas. Tačiau jo pernelyg ankstyvas išradimas buvo užmirštas. Veterinarijos gydytojas pataikė pačiu laiku. Būdamas praktiškas žmogus, jis 1888 metais savo išradimą įregistravo, gavo patentą, o jo sugalvotos pripučiamos padangos „apavė“ automobilio, ratus.

Neabejotinai reikalingos ir naudingos, pirmosios pneumatinės padangos automobilių vairuotojams pridarė daug rūpesčių, nes buvo labai nepatvarios, greitai prakiurdavo. Dėl to padažnėjo avarijų. Kai kurios iš jų būdavo labai sunkios. Automobiliui verkiant reikėjo patvaresnio apavo.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo užpatentuota daugybė elastingų ratų, bet jie su pneumatine padanga neturėjo nieko bendro. Atsirado padangų, supintų iš guminių virvelių, sudarytų iš guminių blokų, pagaliau — bandažų iš spiralinių spyruoklių su odiniu apvalkalu. Pamėginta net pripildyti padangas ne oro, bet skysčio, arba prikimšti jas mažų sviedinukų, visokiausių tamprių medžiagų. Per Antrąjį pasaulinį karą patrankoms ir priekaboms buvo naudojami akytos gumos pripildyti ratai, tačiau jie buvo sunkūs ir kieti, kaisdavo ir suirdavo važiuojant didesniu greičiu. Nieko geresnio už pneumatinę padangą taip ir nepavyko išrasti.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Pirmieji tarybiniai automobiliai į užsienį buvo nusiųsti 1934 metais

Sekite Mus

Gerą įspūdį palieka rūpestingai tvarkomos autostrados ir kiti keliai

Čia dviračių takai būna dviejų tipų: dviračių eismo juostos magistralinių ar gatvių pakraščiuose ir dviračių takeliai, įrengiami nuošaliau važiuojamosios kelio dalies kaip visiškai savarankiškos trasos. Sankryžose dviračių eismą reguliuoja specialūs šviesoforai

Gerą įspūdį palieka rūpestingai tvarkomos VDR autostrados ir kiti keliai. Labai apgalvotai išdėstomi judrūs kelio ženklai, rodyklės, užrašai, kita informacija. Ypač aiškūs nurodomieji ženklai, kuriais pažymima judėjimo kryptis ir atstumas iki stambiausio centro ar artimiausios gyvenvietės. Visi kelio ženklai gerai matomi tiek dieną, tiek naktį, nes jie apšviečiami net ir nedidelėse gyvenvietė VDR miestuose nesunku orientuotis: svarbiausios, gatvių sankryžose stovi ženklai, nurodantys išvažiavimo kryptis i pagrindines magistrales. VDR kuoliai sunumeruoti, numeracija atitinka pagrindinių Europos kelių numeraciją, nustatytą Ženevos konvencija. Kiekvienais metais didėja VDR keliais važiuojančių turistų skaičius, tačiau nurodomieji ženklai aiškūs ir tiems, kurie nemoka vokiečių kalbos.

Greitkeliai jungia svarbiausius VDR miestus — Berlyną, Leipcigą, Drezdeną, Erfurtą. Baigtas tiesti naujas greitkelis iš Berlyno į Rostoką. Ir viso VDR yra apie 1600 km greitkelių (autobanų). Ir platumu, ir važiavimo juostų skaičiumi VDR greitkeliai panašūs į mūsų autostradą Vilnius—Kaunas. Šiuose miestuose vyksta paslaugos – mašinų supirkimas vilniuje. Tiesa, yra kai kurių skirtumų. Pavyzdžiui, atstumas žymimas ne kas kilometras, o kas pusė kilometro. Greta kilometrų skaičiaus yra rodyklė, kurioje pusėje įrengtas telefonas, nes VDR greitkelių skiriamojoje juostoje kas trys kilometrai yra telefonas susisiekti su dispečerine tarnyba, kuri atsiunčia techninę ar medicininę pagalbą, kelių policiją. VDR greitkeliuose niekur nepamatysi ne vietoje stovinčio automobilių stovėjimo aikštelės čia išdėstytos kas 3-5 km, vairuotojas jose gali pailsėti, netrukdydamas eismui apžiūrėti ar paremontuoti automobilį. Aikštelės nedidelės, vienoje telpa 10-15 mašinų, joms parenkamos vietos su akiai maloniu gamtovaizdžiu.

VDR autostrados už sankasos apželdintos medžiais. Gražiai atrodo ir neaukštų krūmų guotai skiriamojoje juostoje. Be to, naktį jie „neutralizuoja“ priešinga kryptimi važiuojančių mašinų šviesas. Stulpeliai kelio sankasai pažymėti ar kelio ženklams tvirtinti daromi iš plastmasės arba profiliuotos skardos, todėl mažiau nukenčia i juos atsitrenkę automobiliai.

Niekur neteko matyti pėsčiųjų, pereinančių autostradą ar žingsniuojančių jos pakraščiu, nevažinėja kelkraščiu ir dviratininkai. Vairuotojai ir pėstieji VDR miestuose bei keliuose labai paslaugūs.

Šaltinis – Miestų transporto ir bendrosios eismo bei automobilizacijos problemos

Sekite Mus