Daugelis žmonių turi vadinamąjį tunelinį regėjimą

Daugelis žmonių turi vadinamąjį tunelinį regėjimą. Kelią prieš save jie mato lyg pro binoklį arba vienvamzdj žiūroną, o erdvę iš šono blogai įžiūri. Vairuotojams su tokiu regėjimo trūkumu sunku važiuoti per sankryžas, ir jie kelia pavojų eismo saugumui. Ši regėjimo defektą galima kompensuoti, sumažinant važiavimo greitį ir būnant ypač atsargiam ten, kur gali kilti grėsmė iš šono, o intensyvaus judėjimo sankryžose ir keliuose pasukant galvą kairėn ir dešinėn. Vairuotojas privalo gerai skirti spalvas, ypač žalią nuo raudonos ir geltonos spalvos.

Nesugebėjimas jų skirti, vadinamasis daltonizmas, daugiausia paplitęs vyrų tarpe. Vairuotojai daltonistai privalo sekti šviesoforo signalus, kurie paprastai esti išdėstyti taip: viršuje — raudonas, viduryje geltonas, o apačioje — žalias. Tačiau reikia būti labai atidžiam, kad nesuklystum, kai šviesofore signalai išdėstyti kita tvarka. Be to, šviesoforo signalo spalvą galima nustatyti, sekant kitų vairuotojų veiksmus.

Dar viena regėjimo savybė yra gebėjimas tiksliai nustatyti atstumą. Tai labai svarbu automobiliams prasilenkiant, aplenkiant ir važiuojant eilėje. Vairuotojai, nesugebantys tiksliai nustatyti atstumo, gali sudaryti pavojingą situaciją, arba kitiems nepageidaujamą kliūtį. Labai paplitęs regėjimo defektas yra susilpnėjęs vizualinis suvokimas tamsoje. Beje, šį trūkumą gali turėti net gerai dieną matantys vairuotojai. Tie, kurių sugebėjimas matyti sumažėja temstant, turi būti ypač atsargūs, važiuodami naktį.

Jie privalo laikytis šios taisyklės: mažinti greiti, tirštėjant sutemoms. Greitis turi priklausyti nuo vairuotojo matomo kelio atstumo. Kai kurie nejudantys daiktai (pavyzdžiui, akmenys) arba lėtai judančios kliūtys (katės, šunys), taip pat einantys arba stovintys žmonės, kurių rūbų spalva nesiskiria nuo kelio paviršiaus, tamsoje esti beveik nematomi, todėl vairuotojas juos pastebi tik labai netoli.

Visi išvardytieji regėjimo trūkumai verčia vairuotoją būti kur kas atidesnį, todėl jis greičiau pavargsta. šią aplinkybę būtina atsižvelgti vairuojant. Žmogaus akis daug lėčiau prisitaiko prie šviesos intensyvumo pasikeitimo, pereinant iš apšviestos zonos į tamsią, negu atvirkščiai. Iš — apšviestos erdvės patekus į tamsią, pradinis – akių prisitaikymas prie tamsos trunka keletą minučių, o geras regėjimas sugrįžta maždaug už pusvalandžio.

Vairuotojui nepalanki aplinkybė yra apakinimas, pavyzdžiui, priešpriešinio automobilio žibintų šviesa. Jau būdamas 20 m atstumu nuo jo, vairuotojas nemato nieko, kas yra prie to automobilio. Prasilenkus vėlgi turi praeiti tam tikras laiko tarpas, kol grįš gebėjimas matyti. Vairuotojas, į tai neatsižvelgdamas, gali užlėkti ant jam nematomos kliūties. Neigiamą įtaką regėjimui daro amžius. Pagyvenusių žmonių akys po apakinimo nemato kur kas ilgiau, kaip ir pripranta prie tamsos daug lėčiau, negu jaunų. Būna, kad pagyvenę žmonės dėl tokio prasto regėjimo visai negali vairuoti automobilio naktį ir gali jį vairuoti tik dieną.

Draugai teikia supirkimo Klaipėdoje paslaugas.

Naudinga sužinoti apie pirmąją pagalbą.

Sekite Mus

AUTOMOBILIO PADANGA — TAI PATVARI GUMOS IR AUDINIO KONSTRUKCIJA

Automobilio padanga — tai patvari gumos ir audinio konstrukcija. Jos pagrindas (karkasas) atlaiko didžiulį krūvį, todėl turi būti labai tvirtas. Tvirtumą suteikia audinys, vadinamas kordu. Kordas audžiamas iš tvirtų siūlų specialiu skersiniu audimu, kad būtų lengviau užlieti gumą iš abiejų pusių, kad tarp siūlų susidarytų mažesnė trintis padangai deformuojantis. Kordo siūlai verpiami iš geros kokybės medvilnės, viskozės ir metalo. Kordo sluoksnių skaičius paprastai lyginis — nuo 2 iki 32. Jis priklauso nuo padangos paskirties bei leistinos apkrovos. Gaminant padangas, kordas vyniojamas, ant atbrailų žiedų, padarytų iš plieninės vielos, sutvirtinamas kordo juostomis bei plonesniu išoriniu gumos audinio sluoksniu ir sudaro padangos atbrailą, laikančią padangą ant ratlankio.

Padangos pasluoksnis, arba brekeris, iš reto kordo, aplieto gumos sluoksniu, tarsi jungia karkasą ir protektorių.

Beveik prieš penkiasdešimt metų pagamintos radialinės padangos tapo populiarios tik pastaraisiais metais. Nuo diagonalinių jos skiriasi tuo, kad kordo siūlai jose eina padangos skerspjūvio apskritimu. Tokių padangų brekeris yra iš 2-8 kordo sluoksnių. Kitais požymiais radialinės ir diagonalinės padangos beveik nesiskiria. Radialinių padangų protektorius yra standesnis, mažiau deformuojasi, vadinasi, padanga mažiau slysčioja ir ilgiau nesusidėvi. Dėl to autmobilis yra stabilesnis ir lengviau vairuojamas. Radialinių padangų rida didesnė už diagonalinių padangų ridą 40-50 proc, jas naudojant sutaupoma 3– 5% degalų. Amerikiečių specialistai apskaičiavo, kad JAV kasmet sutaupytų 15-20 mln. t. naftos, jeigu visų automobilių padangos būtų radialinės. Radialinių padangų riedėjimo trintis 15-20% mažesnė negu diagonalinių, ir superkamas automobilis gal pasiekti didesnį greitį.

Protektorius yra dilimui atsparios gumos sluoksnis su grioveliais — protektoriaus raštu, kurio forma priklauso nuo automobilio darbo sąlygų: geriems keliams naudojamos padangos turi smulkaus rašto protektorių, blogiems keliams arba žiemą — stambaus kryptingo rašto, įvairios dangos keliams — universalaus rašto.

Atsirado naujos padangos — arkinės, reguliuojamo slėgio, su keičiamu protektoriumi. Naujųjų padangų naudojimo laikas ilgesnis, mažesnės eksploatacinės išlaidos.

Tiriamos naujos šiuolaikinės bekamerės padangos. Pradūrus tokią padangą, oras išeina palengva, ir automobiliu galima dar ilgai važiuoti nesibijant avarijos. Perspektyviausia — radialinė bekamerė padanga.

Idėjos pasiskolintos iš padangos istorija

Kolegos teikia automobilių supirkimas vilniuje paslaugas.

Sekite Mus