Padengiamojo sluoksnio užtepimas ir užtrynimas

Norint gauti labai lygų tinko paviršių, išlygintą pagrindinį sluoksnį reikia dar dengti 2-3 mm storio padengiamuoju sluoksniu. Juo dengiama tik tada, kai pagrindinis sluoksnis yra pakankamai sukietėjęs.

Prieš dengiant, patariama išvežti baldus, tik vėliau pagrindo paviršių reikia suvilgyti. Šiam padengimui skiedinys turi būti riebesnis ir skystesnis (toks, kaip grietinė), o svarbiausia — smulkaus grūdo. Geriausia, kai, prieš dengiant, skiedinys dar perkošiamas per sietą su 2X2 mm dydžio skylutėmis. Skiedinys ant pagrindo užtepamas arba mente nuo trintuvės, arba pačia trintuve. Labiau įgudę tinkuotojai tepa ir pustrinte, ant kurios per visą ilgį prikrečia skiedinio ir, jį truputį išlyginę, tepa ir lygina panašiai, kaip ir lygindami pagrindinį sluoksnį.

Padengiamojo sluoksnio užtrynimą galima pradėti tik po to, kai jis truputį apstingsta: jei buvo dengta kalkių skiediniu — po 2-12 val., jei kalkių-gipso — po 10-15 min.

Padengiamojo sluoksnio užtrynimui dažniausiai vartojamos medinės užtrintuvės. Jos paprastai daromos iš 20 mm storio pušinės lygios, be šakų lentelės.

Išlygintas pagrindinis arba padengiamasis sluoksnis užtrinamas taip: kairėje rankoje laikomas teptukas (jį galima pasigaminti iš ašutų, medžio skiedrelių arba tvirtų sausų žolių, pavyzdžiui, viksvų) ir juo tinko paviršius šlakstomas vandeniu; dešine ranka, kurioje laikoma užtrintuvė, lengvai spaudžiant ir sukant ratu (geriausia priešinga laikrodžio rodyklės kryptimi), tinko paviršius trinamas. Jei tinkas minkštesnis, šlakstyti vandeniu reikia mažiau, jei kietesnis — daugiau. Perdžiūvusi tinką reikia ne tik daug šlapinti, bet jį sunku ir trinti. Todėl perdžiovinimo reikia vengti. Trinant reikia žiūrėti, kad stambesni žvirgždai neraižytų paviršiaus. Jei tokių pasitaiko, reikia nurankioti. Prie užtrintuvės briaunų prilipusį skiedinį reikia retkarčiais nubraukti į teptuko kotą, o paskui vėl, užtrintuvės apatiniu galu paėmus, panaudoti pasitaikiusiems nedideliems įdubimams užlyginti. Norint panaikinti belyginant atsiradusias spiralines įbrėžas, reikia paviršių ta pačia užtrintuve, kiek ranka siekia, kelis kartus perbraukti tiesiai horizontaliai ir po to — vertikaliai.

Veltiniu, fetru (iš senos skrybėlės) ar guma pamušta užtrintuve galima tinko paviršių išlyginti žymiai geriau. Metalinės užtrintuvės vartojamos daugiausia cementinėms palangėms ar grindims lyginti (geležiuoti). Tinkui užtrinti jos netinka, nes palieka rūdžių pėdsakus, kuriuos paskui sunku uždažyti.

Trinti tinką užtrintuve nėra lengva. Kai kurie tinkuotojai, siūlo padengiamąjį sluoksnį lyginti per tinklelį voleliu.

Jomis dirbama taip: priglaudus rėmą prie šviežiai užtepto padengiamojo sluoksnio, voleliu važinėjama per tinklelį, kol paviršius išlyginamas. Rėmą su tinkleliu atsargiai atkėlus, tinkas atrodo vienodai rupus, bet šiaip gana lygus. Tokį paviršių nudažius, galima gauti gražią ir madingą faktūrą.

Kampus (briaunas) ir kertes patogiausia lyginti fasoninėmis pustrintėmis. Labiau įgudę tinkuotojai ant kampų ir į kertes užkrėstą skiedinį išlygina tiesikliu arba paprasta liniuote. Kampai ir kertės tinkuojami ir lyginami kartu su lubomis ir sienomis.

Atlikus padengiamojo sluoksnio užtepimo ir užtrynimo darbus, reikia išsivežti statybines šiukšles, atliekas sutvarkyti.

Durų ir langų angokraščių tinkavimas

Durų ir langų angokraščiai tinkuojami tada, kai jau ištinkuotos lubos ir sienos. Prieš tinkuojant, reikia pakulomis arba veltiniu užkamšyti plyšius tarp lango dėžės ir sienos. Pakulas ar kitą kamšalą reikia įgrūsti giliau, negu lango stakta. Taip padarius, geriau laikosi tinkas.

Kad visų angų briaunas galima būtų nutinkuoti vienodai ir tiesiai, pirmiausia gulsčiuku ir virvute reikia patikrinti jų horizontalumą ir vertikalumą. Po to pagal nustatytą lygį prie angos krašto ant tinko vinimis arba specialiais inventoriniais gnybtais pritvirtinami tašeliai — tiesikliai. Tiesiklių briaunos turi būti prasikišusios į angos pusę tiek, kokio storio sluoksniu numatoma tinkuoti. Kad geriau sklistų šviesa, angokraščiai į vidaus ir išorės pusę paprastai daromi plačiau, prie pat lango dėžės — siauriau. Vienodam angos platėjimo kampui nustatyti naudojamas kampainis arba į jį panašus prietaisas.

Angokraščiai tinkuojami tuo pačiu skiediniu ir taip pat, kaip ir lubos ar sienos. Pagrindinis sluoksnis lyginamas ne pustrinte, o specialiu šablonu — brauktu braukiant aukštyn—žemyn. Dengiamasis sluoksnis išlyginamas taip pat šablonu brauktu, o užtrinamas — užtrintuve.

Buitinės technikos išvežimas Vilniuje ir ne tik tais.

Tokiu pat būdu tinkuojami ir išoriniai angokraščiai. Skiedinys imamas tas pat, kaip ir fasadui. Jei iš fasado pusės angą norima aprėminti, tašelis-tiesiklis tvirtinamas.

Sekite Mus

BALDŲ DAŽYMO IR LAKAVIMO DARBAI

Virtuvės, prieškambario ir vaikų kambario baldus, žaislus bei kitus namų apyvokos daiktus galima neblogai nudažyti aliejiniais dažais. Norint, kad daiktai gražiau atrodytų, jų paviršius blizgėtų ir būtų atsparesnis, reikia liesesniais aliejiniais dažais dažytą paviršių dar kartą lakuoti skaidriu laku arba dažyti emaliniais dažais (emaliais). Kitų gyvenamųjų kambarių baldai, ypač gaminti iš kietųjų medžių — ąžuolo, uosio, beržo, klevo, — gražiai atrodo lakuoti skaidriais lakais, nes, taip dažant, išlaikoma natūrali medžio spalva. Labai geri masyviniai ar faneruoti baldai lakuojami arba politūruojami ir po to dar poliruojami (blizginami), kad spindėtų, kaip veidrodis.

Baldų paviršius, kurį numatoma dažyti emaliniais dažais arba lakuoti, ypač poliruoti, turi būti labai gerai paruoštas.

DAŽYMAS SPALVOTAIS DENGIANČIAIS EMALIAIS

Dažant spalvotais aliejiniais emaliais, paviršius ruošiamas panašiai, kaip ir dažant aliejiniais dažais, tik daug rūpestingiau. Pirmiausia pats medis turi būti gerai nudailintas, nusvidintas ir švariai nuvalytas. Klaidinga būtų manyti, kad nelygumus, šakas ar kitus medžio paviršiaus trūkumus galima bus ištaisyti glaistant ir uždengti dažant.

Gruntuotas aliejiniu arba klijiniu gruntu medžio paviršius kelis kartus glaistomas klijiniu arba geriau lakiniu glaistu ir kiekvieną kartą išdžiūvus svidinamas. Bet kokie nelygumai lakuotame, ypač blizgančiame, paviršiuje dar labiau išryškėja.

Visiškai nulygintas paviršius pirmą kartą dažomas skystesniais ir liesesniais aliejiniais dažais (galima ir emaliniais). Kai dažai gerai išdžiūsta, jų paviršius pasvidinamas švelniu svidinamuoju popieriumi ir, nuvalius dulkes, dažomas antrą kartą truputį tirštesniais ir riebesniais aliejiniais arba emaliniais dažais. Reikia įsidėmėti, kad nudažius pirma riebesniais, paskui liesesniais aliejiniais arba emaliniais dažais, viršutinis emalio sluoksnis greit ima trūkinėti.

Dažyti geriausia plokščiu teptuku, kuriuo kartu galima ir išlyginti. Turint fleicą (barsuko šerių teptuką), geriau, žinoma, juo lyginti. Geri emaliniai dažai turi lygiai išsilieti ir jų fleicuoti nereikia. Be to, emaliniai dažai, o ypač lakai, palyginti greitai ima tirštėti, todėl ilgiau belyginant paviršių, tik labiau galima jį sugadinti. Antrą kartą dažant aliejiniais dažais ir norint, kad paviršius blizgėtų, galima į dažus įpilti gero aliejinio lako arba jau gerai išdžiūvusį aliejinių dažų sluoksnį perlakuoti tokiu pat (aliejiniu) arba spiritiniu skaidriu bespalviu laku. Galima, žinoma, ir emaliu dengtą paviršių perlakuoti, bet to daryti dažniausiai nereikia, nes emalis ir taip gerai blizga.

Lakuoti galima tik visiškai švarioje, be dulkių ir šiltoje aplinkoje. Prieš pradedant lakuoti, patalpą reikia išpurkšti vandeniu.

Lakavimui geriausiai tinka minkštų ir elastingų šerių teptukas. Indą su laku ar emaliu reikia laikyti šiltame vandenyje. Pašildytas lakas bei emalis ploniau ir lygiau liejasi paviršiuje.

Lakuoti geriausia gulsčius paviršius. Lakuojant stačią paviršių, laką reikia tepti plonai, kad nenutekėtų. Lakui bent kiek pradžiūvus, paviršiaus liesti negalima, nes paliks pėdsakai, kurių nebus galima išlyginti. Pakliuvusius krislus 3 reikia nurankioti adatėle.

Krovinių pervežimas šiuo atvejų baldų pervežimas teikiamas visoje Lietuvoje: Vilniuje, Kaune ir kituose didžiuosiuose miestuose.

Dažant nitrodažais (emaliais), paviršius gruntuojamas specialiu nitrogruntu, glaistomas nitroglaistu ir tai atliekama purškimu. Aliejiniais dažais dažytą paviršių dažyti bei perdažyti nitrodažais galima ir teptuku, tik reikia daryti taip. Pirmiausia tepti plonai iš eilės (neišvarinėjant) skystais nitrodažais. Dažant iš karto tirštai arba ilgiau užtrukus belyginant, aliejiniai dažai, stipraus skiediklio veikiami, gali greitai suminkštėti, pradėti veltis arba visai atšokti (pakilti) nuo pagrindo. Po 5-10 minučių, kai jau nitrodažų sluoksnis sutvirtėja, galima dažymą pakartoti (geriau kryžmai) kiek tirštesniais nitrodažais, bet taip pat nevarinėjant. Po 15-20 minučių dažoma trečią, t. y. paskutinį kartą ir skubiai išlyginama.

Nors aplamai nitrodažus maišyti su aliejiniais dažais netinka, bet, neturint reikiamos spalvos nitrodažų, galima truputį įmaišyti ir aliejinių. Nedidelis aliejinių dažų kiekis nitrodažams nekenkia. Nitrodažai tada tik lėčiau džiūsta, ir jais lengviau dažyti teptuku. Išdžiūvęs paviršius esti beveik matinis ir pakankamai tvirtas.

Dažant purkštuvu, reikia laikytis tų pačių reikalavimų, kaip ir dažant teptuku: pradžioje purkšti tik skystais dažais ir plonu sluoksniu, paskui tirštesniais ir storiau.

Pasisemta idėjų – https://lt.wikipedia.org/wiki/Lakas

Sekite Mus