Važiuok arčiau dešiniojo kelio krašto, kelias bus platesnis

Pažymėtina, kad ypač dažnai viršija leistiną greitį jaunieji automobilių sporto mėgėjai, kurie, dalyvavę paprasčiausiose lenktynėse, tariasi esą „asai”.

Tokio audringo temperamento vairuotojus stebi kelių priežiūros organai. Darbe jiems padeda matavimo prietaisai: radarai, tiesiogiai nustatantys leistino greičio pažeidimą, fotoaparatai.

Čia svarbiausia ne tai, kad prietaisai suranda tuos, kurie važiuoja neleistinu greičiu užstatytoje teritorijoje. Reikia, kad vairuotojai suprastų, jog būtina laikytis nustatyto greičio ir privalomų nuostatų ne todėl, kad jų vykdymo žiūri kelių priežiūros organai, o todėl, kad tie nuostatai buvo įvesti visų eismo dalyvių saugumui užtikrinti, tad jiems paklusti yra kultūringo vairuotojo garbės reikalas.

Tiek miesto, tiek užmiesčio kelių važiuojamoji dalis iš principo dalijama į dvi puses: dešiniąją ir kairiąją. Kiekvienoje kelio pusėje eismas vyksta tik viena kryptimi. Todėl vairuotojas turi važiuoti tik savo (dešine) puse, o į kairiąją gali išvažiuoti tik išimties tvarka ir tik tais atvejais, kai tai leidžia taisyklės.

Kiekviena važiuojamosios dalies pusė dalijama į juostas. Kartais viena nuo kitos jos aiškiai atskiriamos baltomis linijomis. įsidėmėtina, kad brūkšninę liniją vairuotojas gali kirsti, o ištisinės ne.

Kiekvienoje važiuojamosios dalies pusėje gali būti dvi, trys arba daugiau juostų. Vairuotojui juostos žymi eismo eiles, ir jis turi vadovautis šiais principais.

Paprastai visada reikia važiuoti dešiniąja juosta, einančia prie šaligatvio. Kai šioje juostoje stovi transporto priemonių arba ja lėtai važiuoja vežimai, vairuotojas turi teisę juos lenkti iš kairės pusės ir tuo reikalu išvažiuoti artimiausią kairiąją juostą. Šiuo atveju privalo iš anksto signalizuoti apie tokį ketinimą posūkio rodikliu ir įsitikinti, kad niekam neperkerta kelio.

Keičiant eismo juostą, būtina visiškai išvažiuoti į gretimą eilę taip, kad automobilis atsidurtų tarp linijų, skiriančių eismo juostas vieną nuo kitos.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Daugelyje šaltinių skaitome, kad lėtai važiuojantys automobiliai turi būti arčiau dešiniosios važiuojamosios dalies krašto, greičiau važiuojantys — arčiau jos vidurio, o labai greitai lekiantys — visiškai prie važiuojamosios dalies vidurio. Sis tvirtinimas yra klaidingas ir prieštarauja eismo taisyklėms, kurios reikalauja važiuoti dešiniąja važiuojamosios dalies puse, vadinasi, kiek galima arčiau dešiniojo krašto. Bet kuri transporto priemonė, riedanti važiuojamosios dalies viduriu, sumažina naudingą gatvės plotį, nes jos lenkti iš dešinės nevalia, o iš kairės nėra vietos. Vairuotojų tarpe paplitęs priežodis sako: „Važiuok arčiau dešiniojo kelio krašto, kelias bus platesnis”.

Eismo taisyklės leidžia transporto priemonėms važiuoti lygiagrečiai. Vadinasi, transporto priemonės visose juostose gali važiuoti greta, lygiagrečiai, vienodu greičiu. Tačiau, kai mums iš dešinės atsilaisvina eismo juosta, reikia ją užimti, nes taisyklės reikalauja, kad transporto priemonės važiuotų arčiau dešiniojo važiuojamosios kelio dalies krašto.

Iš principo lenkti iš dešinės negalima. Tačiau, kai automobilių srautas dešinėje juostoje važiuoja greičiau, ši situacija nelaikoma aplenkimu, o tik savos rūšies automobilių persirikiavimu, ypač dažnai pasitaikančiu eismo juostose, atskirtose viena nuo kitos linijomis.

Dažniausia eismo nelaimių priežastis – nuovargis

VARIKLIO IR VARANČIŲ RATŲ KOMPONUOTĖS

Sekite Mus

Automobilinės padangos atsiradimo istorija

Ir garu varomų, ir pirmųjų automobilių su benzininiais varikliais ratai buvo tokie pat kaip ir giminaičių karietų. Skyrėsi tik matmenys ir svoris. Didėjant mašinų greičiui, tarp variklio ir ,rato „kilo konfliktas”, kurį sušvelnino viena pirmo žvilgsnio paprasta airių veterinarijos gydytojo Džono Danlopo gudrybė — pripučiama, arba pneumatinė, rato padanga. Ji kaip ir daugelis kitų naujovių buvo atrasta visiškai atsitiktinai.

Kartą 1887 metų vasarą Belfasto veterinarijos gydytojas Danlopas stebėjo, kaip jo paauglys sūnus sode važinėjasi triračiu. Siauri metaliniai triračio ratai šlapiuose sodo takeliuose įspaudė gilias provėžas, jos labai bjaurojo stropiai prižiūrimą sodą (gydytojas mėgdavo triūsti prie medžių, dekoratyvinių krūmų, gėlių…). Gaila savo rankomis sukurto grožio — sūnaus triratis lygius sodo takelius gali paversti paprasčiausiais išmaltais keliukais. Bet ką, daryti? Uždrausti sūnui važinėtis? Danlopas mylėjo savo sūnų ir nenorėjo atimti iš berniuko šio malonumo. Galbūt. uždėti ant ratų plačius metalinius ratlankius? Bet tada triratis pasunkės! O jeigu…

Juk tai taip paprasta. Reikia padaryti naujus ištisinius medinius ratus su grioveliais. Paskui iš senos guminės prijuostės, kurią nudėvėjo gydydamas gyvulius, suklijuoti vamzdelius, sujungti jų galus ir uždėti ant dviračio ratų.

Iš viršaus kiekvieną tokį guminį vamzdelį (arba kaip šiandien vadiname — kamerą) Danlopas padengė medžiagos juosta ir jos kraštus vinimis prikalė prie rato. į kamerą įstatė ploną guminį vamzdelį ir per jo galiuką pripūtė oro. Dabar triratis palikdavo visai negilias vėžes, o svarbiausia — sūnui pasidarė daug lengviau važinėtis.

Taip Džonas Danlopas (1840-1921) antrą kartą išrado pneumatines padangas, kurias prieš keturiasdešimt metų jau buvo išradęs anglas R. Tompsonas. Tačiau jo pernelyg ankstyvas išradimas buvo užmirštas. Veterinarijos gydytojas pataikė pačiu laiku. Būdamas praktiškas žmogus, jis 1888 metais savo išradimą įregistravo, gavo patentą, o jo sugalvotos pripučiamos padangos „apavė” automobilio, ratus.

Neabejotinai reikalingos ir naudingos, pirmosios pneumatinės padangos automobilių vairuotojams pridarė daug rūpesčių, nes buvo labai nepatvarios, greitai prakiurdavo. Dėl to padažnėjo avarijų. Kai kurios iš jų būdavo labai sunkios. Automobiliui verkiant reikėjo patvaresnio apavo.

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo užpatentuota daugybė elastingų ratų, bet jie su pneumatine padanga neturėjo nieko bendro. Atsirado padangų, supintų iš guminių virvelių, sudarytų iš guminių blokų, pagaliau — bandažų iš spiralinių spyruoklių su odiniu apvalkalu. Pamėginta net pripildyti padangas ne oro, bet skysčio, arba prikimšti jas mažų sviedinukų, visokiausių tamprių medžiagų. Per Antrąjį pasaulinį karą patrankoms ir priekaboms buvo naudojami akytos gumos pripildyti ratai, tačiau jie buvo sunkūs ir kieti, kaisdavo ir suirdavo važiuojant didesniu greičiu. Nieko geresnio už pneumatinę padangą taip ir nepavyko išrasti.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Mintys apie sovietmečio automagistrales

Sekite Mus

Gerą įspūdį palieka rūpestingai tvarkomos autostrados ir kiti keliai

Čia dviračių takai būna dviejų tipų: dviračių eismo juostos magistralinių ar gatvių pakraščiuose ir dviračių takeliai, įrengiami nuošaliau važiuojamosios kelio dalies kaip visiškai savarankiškos trasos. Sankryžose dviračių eismą reguliuoja specialūs šviesoforai

Gerą įspūdį palieka rūpestingai tvarkomos VDR autostrados ir kiti keliai. Labai apgalvotai išdėstomi judrūs kelio ženklai, rodyklės, užrašai, kita informacija. Ypač aiškūs nurodomieji ženklai, kuriais pažymima judėjimo kryptis ir atstumas iki stambiausio centro ar artimiausios gyvenvietės. Visi kelio ženklai gerai matomi tiek dieną, tiek naktį, nes jie apšviečiami net ir nedidelėse gyvenvietė VDR miestuose nesunku orientuotis: svarbiausios, gatvių sankryžose stovi ženklai, nurodantys išvažiavimo kryptis i pagrindines magistrales. VDR kuoliai sunumeruoti, numeracija atitinka pagrindinių Europos kelių numeraciją, nustatytą Ženevos konvencija. Kiekvienais metais didėja VDR keliais važiuojančių turistų skaičius, tačiau nurodomieji ženklai aiškūs ir tiems, kurie nemoka vokiečių kalbos.

Greitkeliai jungia svarbiausius VDR miestus — Berlyną, Leipcigą, Drezdeną, Erfurtą. Baigtas tiesti naujas greitkelis iš Berlyno į Rostoką. Ir viso VDR yra apie 1600 km greitkelių (autobanų). Ir platumu, ir važiavimo juostų skaičiumi VDR greitkeliai panašūs į mūsų autostradą Vilnius—Kaunas. Šiuose miestuose vyksta paslaugos – mašinų supirkimas vilniuje. Tiesa, yra kai kurių skirtumų. Pavyzdžiui, atstumas žymimas ne kas kilometras, o kas pusė kilometro. Greta kilometrų skaičiaus yra rodyklė, kurioje pusėje įrengtas telefonas, nes VDR greitkelių skiriamojoje juostoje kas trys kilometrai yra telefonas susisiekti su dispečerine tarnyba, kuri atsiunčia techninę ar medicininę pagalbą, kelių policiją. VDR greitkeliuose niekur nepamatysi ne vietoje stovinčio automobilių stovėjimo aikštelės čia išdėstytos kas 3-5 km, vairuotojas jose gali pailsėti, netrukdydamas eismui apžiūrėti ar paremontuoti automobilį. Aikštelės nedidelės, vienoje telpa 10-15 mašinų, joms parenkamos vietos su akiai maloniu gamtovaizdžiu.

VDR autostrados už sankasos apželdintos medžiais. Gražiai atrodo ir neaukštų krūmų guotai skiriamojoje juostoje. Be to, naktį jie „neutralizuoja“ priešinga kryptimi važiuojančių mašinų šviesas. Stulpeliai kelio sankasai pažymėti ar kelio ženklams tvirtinti daromi iš plastmasės arba profiliuotos skardos, todėl mažiau nukenčia i juos atsitrenkę automobiliai.

Niekur neteko matyti pėsčiųjų, pereinančių autostradą ar žingsniuojančių jos pakraščiu, nevažinėja kelkraščiu ir dviratininkai. Vairuotojai ir pėstieji VDR miestuose bei keliuose labai paslaugūs.

Suomijos vairuotojai puikiai važiuoja bet kokiomis sąlygomis

PIRMIEJI AUTOBUSAI — TAI KARIETOS LAIKŲ KĖBULAS

Sekite Mus

AUTOMOBILIO PADANGA — TAI PATVARI GUMOS IR AUDINIO KONSTRUKCIJA

Automobilio padanga — tai patvari gumos ir audinio konstrukcija. Jos pagrindas (karkasas) atlaiko didžiulį krūvį, todėl turi būti labai tvirtas. Tvirtumą suteikia audinys, vadinamas kordu. Kordas audžiamas iš tvirtų siūlų specialiu skersiniu audimu, kad būtų lengviau užlieti gumą iš abiejų pusių, kad tarp siūlų susidarytų mažesnė trintis padangai deformuojantis. Kordo siūlai verpiami iš geros kokybės medvilnės, viskozės ir metalo. Kordo sluoksnių skaičius paprastai lyginis — nuo 2 iki 32. Jis priklauso nuo padangos paskirties bei leistinos apkrovos. Gaminant padangas, kordas vyniojamas, ant atbrailų žiedų, padarytų iš plieninės vielos, sutvirtinamas kordo juostomis bei plonesniu išoriniu gumos audinio sluoksniu ir sudaro padangos atbrailą, laikančią padangą ant ratlankio.

Padangos pasluoksnis, arba brekeris, iš reto kordo, aplieto gumos sluoksniu, tarsi jungia karkasą ir protektorių.

Beveik prieš penkiasdešimt metų pagamintos radialinės padangos tapo populiarios tik pastaraisiais metais. Nuo diagonalinių jos skiriasi tuo, kad kordo siūlai jose eina padangos skerspjūvio apskritimu. Tokių padangų brekeris yra iš 2-8 kordo sluoksnių. Kitais požymiais radialinės ir diagonalinės padangos beveik nesiskiria. Radialinių padangų protektorius yra standesnis, mažiau deformuojasi, vadinasi, padanga mažiau slysčioja ir ilgiau nesusidėvi. Dėl to autmobilis yra stabilesnis ir lengviau vairuojamas. Radialinių padangų rida didesnė už diagonalinių padangų ridą 40-50 proc, jas naudojant sutaupoma 3– 5% degalų. Amerikiečių specialistai apskaičiavo, kad JAV kasmet sutaupytų 15-20 mln. t. naftos, jeigu visų automobilių padangos būtų radialinės. Radialinių padangų riedėjimo trintis 15-20% mažesnė negu diagonalinių, ir superkamas automobilis gal pasiekti didesnį greitį.

Protektorius yra dilimui atsparios gumos sluoksnis su grioveliais — protektoriaus raštu, kurio forma priklauso nuo automobilio darbo sąlygų: geriems keliams naudojamos padangos turi smulkaus rašto protektorių, blogiems keliams arba žiemą — stambaus kryptingo rašto, įvairios dangos keliams — universalaus rašto.

Atsirado naujos padangos — arkinės, reguliuojamo slėgio, su keičiamu protektoriumi. Naujųjų padangų naudojimo laikas ilgesnis, mažesnės eksploatacinės išlaidos.

Tiriamos naujos šiuolaikinės bekamerės padangos. Pradūrus tokią padangą, oras išeina palengva, ir automobiliu galima dar ilgai važiuoti nesibijant avarijos. Perspektyviausia — radialinė bekamerė padanga.

Idėjos pasiskolintos iš Didžiausias šiandien automobilio priešas — korozija

Kolegos teikia automobilių supirkimas vilniuje paslaugas.

Sekite Mus