Ir garu varomų, ir pirmųjų automobilių su benzininiais varikliais ratai buvo tokie pat kaip ir giminaičių karietų. Skyrėsi tik matmenys ir svoris. Didėjant mašinų greičiui, tarp variklio ir ,rato „kilo konfliktas”, kurį sušvelnino viena pirmo žvilgsnio paprasta airių veterinarijos gydytojo Džono Danlopo gudrybė — pripučiama, arba pneumatinė, rato padanga. Ji kaip ir daugelis kitų naujovių buvo atrasta visiškai atsitiktinai.
Kartą 1887 metų vasarą Belfasto veterinarijos gydytojas Danlopas stebėjo, kaip jo paauglys sūnus sode važinėjasi triračiu. Siauri metaliniai triračio ratai šlapiuose sodo takeliuose įspaudė gilias provėžas, jos labai bjaurojo stropiai prižiūrimą sodą (gydytojas mėgdavo triūsti prie medžių, dekoratyvinių krūmų, gėlių…). Gaila savo rankomis sukurto grožio — sūnaus triratis lygius sodo takelius gali paversti paprasčiausiais išmaltais keliukais. Bet ką, daryti? Uždrausti sūnui važinėtis? Danlopas mylėjo savo sūnų ir nenorėjo atimti iš berniuko šio malonumo. Galbūt. uždėti ant ratų plačius metalinius ratlankius? Bet tada triratis pasunkės! O jeigu…
Juk tai taip paprasta. Reikia padaryti naujus ištisinius medinius ratus su grioveliais. Paskui iš senos guminės prijuostės, kurią nudėvėjo gydydamas gyvulius, suklijuoti vamzdelius, sujungti jų galus ir uždėti ant dviračio ratų.
Iš viršaus kiekvieną tokį guminį vamzdelį (arba kaip šiandien vadiname — kamerą) Danlopas padengė medžiagos juosta ir jos kraštus vinimis prikalė prie rato. į kamerą įstatė ploną guminį vamzdelį ir per jo galiuką pripūtė oro. Dabar triratis palikdavo visai negilias vėžes, o svarbiausia — sūnui pasidarė daug lengviau važinėtis.
Taip Džonas Danlopas (1840-1921) antrą kartą išrado pneumatines padangas, kurias prieš keturiasdešimt metų jau buvo išradęs anglas R. Tompsonas. Tačiau jo pernelyg ankstyvas išradimas buvo užmirštas. Veterinarijos gydytojas pataikė pačiu laiku. Būdamas praktiškas žmogus, jis 1888 metais savo išradimą įregistravo, gavo patentą, o jo sugalvotos pripučiamos padangos „apavė” automobilio, ratus.
Neabejotinai reikalingos ir naudingos, pirmosios pneumatinės padangos automobilių vairuotojams pridarė daug rūpesčių, nes buvo labai nepatvarios, greitai prakiurdavo. Dėl to padažnėjo avarijų. Kai kurios iš jų būdavo labai sunkios. Automobiliui verkiant reikėjo patvaresnio apavo.
XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje buvo užpatentuota daugybė elastingų ratų, bet jie su pneumatine padanga neturėjo nieko bendro. Atsirado padangų, supintų iš guminių virvelių, sudarytų iš guminių blokų, pagaliau — bandažų iš spiralinių spyruoklių su odiniu apvalkalu. Pamėginta net pripildyti padangas ne oro, bet skysčio, arba prikimšti jas mažų sviedinukų, visokiausių tamprių medžiagų. Per Antrąjį pasaulinį karą patrankoms ir priekaboms buvo naudojami akytos gumos pripildyti ratai, tačiau jie buvo sunkūs ir kieti, kaisdavo ir suirdavo važiuojant didesniu greičiu. Nieko geresnio už pneumatinę padangą taip ir nepavyko išrasti.
Automobilių supirkimas Šiauliuose
Mintys apie sovietmečio automagistrales
Beveik prieš penkiasdešimt metų pagamintos radialinės padangos tapo populiarios tik pastaraisiais metais. Nuo diagonalinių jos skiriasi tuo, kad kordo siūlai jose eina padangos skerspjūvio apskritimu. Tokių padangų brekeris yra iš 2-8 kordo sluoksnių. Kitais požymiais radialinės ir diagonalinės padangos beveik nesiskiria. Radialinių padangų protektorius yra standesnis, mažiau deformuojasi, vadinasi, padanga mažiau slysčioja ir ilgiau nesusidėvi. Dėl to autmobilis yra stabilesnis ir lengviau vairuojamas. Radialinių padangų rida didesnė už diagonalinių padangų ridą 40-50 proc, jas naudojant sutaupoma 3– 5% degalų. Amerikiečių specialistai apskaičiavo, kad JAV kasmet sutaupytų 15-20 mln. t. naftos, jeigu visų automobilių padangos būtų radialinės. Radialinių padangų riedėjimo trintis 15-20% mažesnė negu diagonalinių, ir superkamas automobilis gal pasiekti didesnį greitį.