Neparazitinės gėlių ligos

Neparazitinės ligos pasireiškia dažniausiai dėl drėgmės, šilumos, šviesos, mais­to medžiagy trūkumo arba pertekliaus.

Drėgmės trūkumas dirvoje sukelia įvairių augalo antžeminių dalių vytulį, džiū­vimą, lapy kritimą pirma laiko. Trūkstant dirvoje drėgmės, krinta azalijy lapai, cik­lameny žiedkočiai išauga trumpi (žiedai po lapais), gelsta ir vysta daugelio gėli4 lapai. Dėl nenormalaus vandens režimo (po ilgos sausros gausūs krifuliai arba po išdžiūvimo gausiai palaisčius) plyšta, sproginėja tulpių, chrizantemų, pelargonijų stiebai, krinta didžiažiedžiy begonijų žiediniai pumpurai.

Drėgmės perteklius dirvoje skatina šakny ir apatinės stiebo dalies puvinius, žūva nuo juodosios kojelės. Jeigu šiltnamiuose trūksta šviesos, reikia atitinkamai sumažinti ir temperatūrą.

Šviesos perteklius gėles veikia panašiai taip, kaip femperatūros perteklius: pasikeičia kaktusy ir kity gėliy spalva — jos parausvėja. Iš stipriai apšviestos pa­talpos gėles staigiai pernešus 1 užpavėsintas, lapai pradeda ruduoti ir kristi. Pavėsi mėgstantieji augalai, laikomi sfipriai saulės apšviestoje patalpoje, gelsta ir ruduoja.

Drėgmė

Dėl per didelės oro drėgmės ant daugelio augalu (begonijos, pelargonijos, klivijos ir kf.) lapq ir stiebq pasireiškia sukamšfėjimas, o kaktusq audiniai pasidaro stikliški, neatsparūs puviniams. Chrizanfernq ir pelargonijų žiedkočiai dėl per di­delės oro drėgmės sprogsfa, plyšta (ypač fam jaufrūs jacintai, iš sausos patalpos staigiai pernešti j labai drėgną pafalpą). Didelė oro drėgmė skafina daugerio gry­biniq ligrt, ypač kekerinio puvinio, plitimą.

Maisto medžiagq frūkumas arba perteklius taip pat sufrikdo gėhq augimą. Trūkstant azoto, gėliq lapai būna smulkūs, šviesiai žalios spalvos; jie džiūsta, fačiau nenukrinfa, o kabo anf augalo.

Nuo azoto medžiagų pertekliaus susidaro daug vegetatyviniq organq— lapq, o generalyviniu— žiedq—mažai. Dėl azofo pertekliaus gėlės žydi vėliau ir su­mažėja jrt atsparumas jvairioms ligoms ir ju sukėlėjams.

Trūkstant kalio, ruduoja gėliq lapq viršūnės, išlinksta stiebai, lapq farpgysliai pašviesėja, o kai kada lapai būna kreivi, nenormalūs.

Nuo kalio pertekliaus ruduoja lapq kraštai, žiedai netenka geros išvaizdos, žiedlapiai išsikraipo.

Trūkstant fosforo, lapai nusidažo rausva arba violefine spalva, žiedai būna maži, sfiebai ir žiedkočiai frumpi ir ploni.

Trūkstant magnio, gelsta ir apmiršta apatiniai lapai, 1apq tarpgysliai ruduoja, o gyslos lieka žalios, šaknys išauga ilgos.

Mangano trūkumui jautrūs viršūniniai jauni lapai; jie pasidaro dėmėti šviesio­rnis dėmelėmis.

Geležies trūkumą gėlės jaučia dažniausiai daug kalkiq turinčioje dirvoje. Jis pasireiškia lapų chloroze  Šie požymiai ypač būna ryškūs ant azalijų, kalceoliarijų, hortenzijų, raktažolių ir rožių lapų.

Boro trūkumui jaufriausi jauni lapai ir pumpurai. Lapai sustorėja, pasidaro fra­pūs ir dėmėti šviesiomis dėmelėmis. Trūkstant boro, iš pažastiniq pumpurq auga daug ūglirJ, tarpubambliai sutrumpėja, šaknys pamažu apmiršta.

Trūkstant kalcio, džiūsta ir sukasi lapų viršūnės, kraštai, pumpurai, apmiršta šaknys. Didelės reikšmės gėliu augimui ir sveikatingumui turi dirvos reakcija, išreiškiama pH. Žemiau pateikiamoje lentelėje nurodomas plačiau auginamoms gėlėms tinka­miausias dirvos pH.

Sekite Mus