Virusai.
Pastaruoju metu vis dažniau pasireiškia augalų virusinės ligos. Šiandien dar negalima duoti tikslaus virusų apibrėžimo. Vieni autoriai teigia, kad tai yra labai smulkūs organizmai, kitų nuomone, tai tik baltyminė medžiaga — nukleoprofeidai. Virusai dauginasi tik gyvose augalo, žmogaus ar gyvulio ląstelėse. Virusus platina, perneša nuo vieno augalo ant kito įvairūs vabzdžiai amarai, cikados, tripsai ir kt. Pačiulpe sulčių iš nesveikų augalų, jie pereina ant sveikų, ir taip mechaniškai perduodami virusai. Kai kuriuos virusus padeda platinti nematodos bei grybai. Sveiki augalai gali apsikrėsti nuo sergančių ir mechaninio prisilietimo keliu, pasiekus sergančio augalo sultims ant sveiko; pakanka to, kad nesergantis augalas nors truputi mechaniškai pažeistas. Daugelis virusų išplatinami vegetatyvinio augalų dauginimo metu atžalomis, svogūnais, gumbasvogūniais ir pan. Kai kurios virusinės ligos gali persiduoti su sėkla ir per dirvą.
Virusinių ligų požymiai: mozaikiškas lapų margumas, chlorozė, lapų garbanojimasis arba sukimasis, lapų ir žiedlapių dryžuotumas, žiedų ir stiebų deformacijos, nekrotinės dėmės ir kt.
Norint išauginti sveikus, aukštos dekoratyvinės vertės augalus, labai svarbu neleisti pasireikšti įvairioms ligoms ir jų sukėlėjams, o ligą pastebėjus, reikia panaudoti veiksmingas kovos priemones.
Agrotechninės ir higieninės kovos priemonės
Auginant gėles atvirame grunte ar šiltnamiuose, pirmiausia reikia gerai žinoti, kaip gėles veikia aplinkos sąlygos. Jau vien tinkamas atskiroms gėlių rūšims vietos auginimui parinkimas apsaugo jas nuo daugelio ligų. Parenkant sodinimui vietą, reikia žinoti, kiek reikia kiekvienos rūšies gėlėms šviesos, kokios temperatūros, drėgmės. Viename šiltnamyje geriausia auginti gėles, kurioms reikia panašaus aplinkos režimo, nes, taikant skirtingą režimą vienoms, gali nukentėti kitos gėlių rūšys. Ypač svarbu sudaryti geras sąlygas daigų augimui, nes geri, tvirti daigai — pagrindas tolimesniam augalo augimui.
Labai svarbus faktorius, auginant gėles, yra tinkamas dirvos parinkimas bei jos paruošimas. Sunkiose ir šlapiose dirvose gėlės blogiau auga. Jose augalai dažnai serga bakterinės ir grybinės kilmės pašaknio arba apatinės stiebo dalies puviniais. Tačiau ir neturtingos maisto medžiagomis smėlio dirvos, nesugebančios ilgiau išlaikyti drėgmės, taip pat mažai tinka gėlių auginimui. Jose augalai daugiau serga tikrosiomis miltligėmis; piliarožės kenčia nuo rūdžių ir, apskritai, augalai esti skurdūs. Tokias dirvas reikia atitinkamai paruošti ir tik po to sodinti gėles. Gerai įdirbtose dirvose gėlės lengvai įsisavina maisto medžiagas, jose gerai išsilaiko drėgmė, gera aeracija.
Didelį vaidmenį gėlininkystėje vaidina dirvos rūgštingumas — pH.
Nesilaikant nustatytų tręšimo normų, gėlės arba suserga įvairiomis fiziologinio pobūdžio ligomis, arba pasidaro neatsparios infekcinėms (grybinėms, bakterinėms ir virusinėms) ligoms.
Yra žinoma, kad padidintos azoto trąšų normos skatina ligų pasireiškimą, o kalio bei fosforo trąšos didina atsparumą ligoms.
Nesilaikant sėjomainos, t. y. sodinant tos pačios rūšies arba giminingus augalus į tą pačią dirvą kelerius metus iš eilės, sudaromos palankios sąlygos daugelio ligų plitimui, nes dirvoje susikaupia tai augalų rūšiai būdingi sukėlėjai.
