Augalų priežiūra, ligos, patarimai kaip auginti, sėklos, kaip sodinti augalus, gėles

Saulėtoji Afrikos ramunė jūsų sode – interviu su augalų specialiste Laima

Šiandien kalbamės su Laima, ilgamete augalų specialiste ir portalo „augalai1.lt“ eksperte, kuri sutiko pasidalinti savo žiniomis apie vieną populiariausių vasaros gėlių – kaulasėklį, dar meiliai vadinamą Afrikinės ramunės vardu.

Sveiki, Laima. Daugeliui sodininkų kaulasėklis yra puikiai pažįstamas, tačiau gal galėtumėte papasakoti, kuo ši gėlė tokia ypatinga?

Laba diena. Kaulasėklis (Osteospermum) – tai gėlė, atkeliavusi pas mus tiesiai iš saulėtųjų Pietų Afrikos kraštų. Ne veltui ji vadinama Afrikine ramune – jos žiedai, primenantys margučius, tiesiog spinduliuoja vasariška energija ir džiugina akį visą sezoną, nuo pavasario iki pat rudens šalnų. Priklausydama astrinių šeimai, ši gėlė pakeri ne tik savo grožiu, bet ir veislių įvairove – nuo pilnavidurių, puresnių žiedų, iki dvispalvių ar net trispalvių, sukuriančių nepakartojamą vizualinį efektą. Būtent dėl šios įvairovės ir nesudėtingos priežiūros kaulasėkliai tapo mylimi tiek patyrusių gėlininkų, tiek tų, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius sodininkystėje.

Skamba išties viliojančiai. O kokių sąlygų reikia, norint sėkmingai auginti šias afrikietiškas gražuoles savo sode ar balkone?

Svarbiausias dalykas, kurį reikia prisiminti – kaulasėkliai yra tikri saulės mylėtojai. Jiems reikia parinkti tokią vietą, kurioje saulės spinduliai juos lepintų mažiausiai 6 valandas per dieną. Antrasis esminis reikalavimas – dirvožemis. Jis privalo būti purus, laidus orui ir, svarbiausia, gerai drenuojamas. Šios gėlės kategoriškai nepakenčia užmirkimo, nes tai greitai sukelia šaknų puvinį. Jei jūsų sodo žemė sunki, molinga, prieš sodindami būtinai įmaišykite komposto ar smėlio, kad pagerintumėte jos struktūrą. Taip pat svarbu augalą apsaugoti nuo stipraus vėjo, kuris gali aplaužyti trapius stiebus – tam puikiai tiks užuovėja prie sienos ar gyvatvorės.

Paminėjote priežiūrą. Kaip teisingai laistyti ir prižiūrėti kaulasėklius, kad jie džiugintų gausiu žydėjimu?

Aktyviuoju augimo laikotarpiu, nuo pavasario iki rudens, kaulasėklius reikėtų laistyti maždaug vieną ar du kartus per savaitę, priklausomai nuo to, kokie orai. Svarbi taisyklė – geriau laistyti rečiau, bet gausiau. Taip vanduo pasieks gilesnius dirvos sluoksnius ir paskatins augalą leisti stipresnes šaknis. Prieš laistant visada patikrinkite žemės drėgnumą – tiesiog įkiškite pirštą. Viršutinis dirvos sluoksnis tarp laistymų turi spėti pradžiūti. Tai pati geriausia prevencija prieš didžiausią jų priešą – šaknų puvinį.

Su kokiomis problemomis ar ligomis dažniausiai susiduria augintojai ir kaip jų išvengti?

Be jau minėto šaknų puvinio, kurį sukelia perlaistymas, dar viena dažna problema yra miltligė. Ją atpažinsite iš baltų, miltus primenančių apnašų ant lapų. Dažniausiai ji atsiranda dėl prastos oro cirkuliacijos ir per didelės drėgmės. Pagrindinis patarimas norint to išvengti – laistant stenkitės nelieti vandens ant lapų, pilkite jį tiesiai ant šaknų. Gera ventiliacija ir saulės šviesa yra geriausi miltligės priešnuodžiai.

Ačiū Jums, Laima, už išsamius ir naudingus patarimus. Galbūt norėtumėte kažką palinkėti mūsų skaitytojams pabaigai?

Nebijokite į savo gėlynus įsileisti spalvų ir saulės! Kaulasėklis – puikus pasirinkimas, kuris su minimalia priežiūra atsidėkos jums įspūdingu ir ilgu žydėjimu. Linkiu visiems spalvingos ir žydinčios vasaros!

Frezijų ir apskritai šiltnaminių augalų negalima laistyti stipria vandens srove

Fotoperiodas. Dauguma autorių teigia, kad fotoperiodo trukmė nėra lemiamas faktorius frezijoms. O. Heide (1965) nurodo, kad žiedai greičiau pradeda diferencijuotis, žiedų ir žiedynų susiformuoja daugiau, kai fotoperiodas yra trumpas (8 val.), o vėliau jos auga ir vystosi greičiau, esant ilgesniam (12 val.) fotoperiodui (O. Heide, 1965).

Įvairių veislių reakcija į šviesą.

Veislės nevienodai jautrios šviesai. Visos geltonžiedės gerai auga tik labai intensyvioje šviesoje. Iš jų tik Rijnveld’s Golden Yellow. Aurora ir Golden Melody galima sodinti rudenį, nors šiuo metu ir jos negausiai žydi. Rudenį pasodintos Eldorado, Orange Favourite, Gloria Solis, Souvenir veislės pas mus nežydėjo, o Rijnveld’s Golden Yellow ir Gold Coast iš vieno augalo gauta atitinkamai tik 0,8 ir 0,6 žiedų. Tyrinėjant nepražydusius augalus, paaiškėjo, kad žiedų užuomazgos susiformavo, tačiau jos nudžiuvo dar prieš pasirodant butonams.

Visos veislės, kurių gumbasvogūniai buvo pasodinti gruodžio mėn., žydėjo gausiau, negu pasodintų rugsėjo mėn., tačiau White Swan ir Blauwe Wimpel veislių žiedai buvo geresni, pasodinus gumbasvogūnius

Blauwe Wimpel žiedų spalva žiemą buvo intensyvesnė, negu pavasarį.

Laistymas, oro drėgnumas ir vėdinimas. Frezijų šaknys gležnos. Sausoje dirvoje greitai džiūva jų viršūnėlės, t. y. veikliausia šaknų dalis, todėl net vieną kartą augalams perdžiūvus, galima patirti daug nuostolių.

Iš dirvos galima spręsti, ar augalus reikia laistyti. Ji nuolat turi būti drėgna, bet neįmirkusi. Kai dirva būna nevienodai drėgna, išsikraipo stiebai, deformuojasi žiedynai.

Labai svarbus vandens režimas, auginant frezijas samaninėse durpėse. Jos niekuomet neturi perdžiūti, nes perdžiūvusių durpių kai kurios koloidinės medžiagos virsta kietomis, vandeniui neimliomis dalelėmis.

Žiemą, ypač kai šiltnamiuose žema temperatūra, laistant negalima aplieti augalų lapų, tuo tarpu pavasarį, lapus apipurškus, frezijos auga geriau.

Frezijų ir apskritai šiltnaminių augalų negalima laistyti stipria vandens srove, nes iš dirvos išplaunamos mineralinės medžiagos, ypač azotas. Laistomo vandens temperatūra turi būti pora laipsnių aukštesnė už oro temperatūrą.

Įvairios veislės nevienodai jautrios drėgmės režimui. Drėgmei ne tokios jautrios lėčiau augančios veislės ir kurių menkesnė antžeminė dalis.

Frezijos blogai auga, džiūsta lapų viršūnėlės, jeigu šiltnamių oras labai sausas. Optimalus oro drėgnumas apie 80%. Be to, pravartu žinoti, kad šiltnamiuose drėgno oro nepakenčia tripsai ir voreliai.

Drėgnoje šiltoje aplinkoje greičiau vystosi įvairios grybinės ligos, todėl šiltnamius reikia gerai vėdinti. Gerai vėdinamuose šiltnamiuose ne taip plinta ir fuzariozė.

Yra nurodymų, kad kai kurios stambiažiedės veislės, pavyzdžiui, Eldorado, Royal Gold, gerai vystosi tik labai erdviuose šiltnamiuose.

Svyruojant drėgmės režimui dirvoje ir ore, atsiranda įvairios žiedynų anomalijos, išsikraipo žiedynkočiai.

Frezijų augimo spartumas ir žiedų kokybė priklauso nuo šviesos intensyvumo

Japonų patirtis truputį kitokia. Pasodinus frezijas rudenį arba žiemą, naktį palaikoma 13 °C temperatūra, o dieną — 18 °C. Tada frezijos suformuoja 7-8 lapus, geros kokybės žiedynus, žydi gana anksti. Tačiau, pasodinus frezijas pavasarį arba vasarą, tokioje temperatūroje išauga daug lapų, augalai žydi vėlai. Aiškinama, kad, esant trumpai dienai, žiedai formuojasi daug greičiau, ir tada optimali yra šiek tiek aukštesnė temperatūra. Auginant frezijas nuo kovo mėn., kol žiedai formuojasi, turi būti palaikoma žemesnė temperatūra (15 °C), o vėliau 2-3°C aukštesnė (Kawata, 1973).

Pasirodžius žiedpumpuriams, temperatūrą šiltnamiuose galima pakelti iki 18°C, tačiau tai nebūtina, ypač jeigu tuo metu šviesos sąlygos blogos.

Nustatyta, kad aukštesnėje temperatūroje išauga didesni gumbasvogūniai, todėl, frezijoms nužydėjus, šiltnamiuose gali būti apie 20-25 °C, o į vegetacijos pabaigą — apie 30 °C.

Frezijų šiltnamiuose turi būti prietaisai temperatūrai registruoti. Bet kokie mėginimai skatinti frezijų augimą, keliant aplinkos temperatūrą šiltnamiuose, yra betiksliai, ir gali būti pavėluoto žydėjimo ir blogo žiedų derliaus priežastis. Todėl ištisą parą reikia registruoti šiltnamių temperatūrą.

Šviesa. Frezijų augimo spartumas ir žiedų kokybė priklauso nuo šviesos intensyvumo. Kuo šviesa intensyvesnė, tuo anksčiau susiformuoja ir greičiau vystosi žiedynai, juose būna daugiau žiedų ir visi jie normalūs, be to, daugiau išauga šoninių žiedynų, žiedynkočiai ir lapai būna trumpesni, gumbasvogūniai didesni ir daugiau išauga gumbasvogūnių vaikučių.

Pirmoje augimo pusėje šviesos intensyvumas turi Įtakos žiedyno formavimosi greičiui, susiformavusiu žiedynų ir žiedų skaičiui. Antroje augimo pusėje nuo šviesos intensyvumo priklauso žydėjimo laikas. Kai šviesos nepakanka, augalai ilgai nepražysta, žydi labai ištęstai, žiedynuose pražysta ne visi žiedai, šoniniai žiedynai dažnai būna akli.

Kaip parodė bandymai, žiedų daugiausia pražysta ir jie esti geros kokybės, kai gumbasvogūniai pasodinami gruodžio antroje arba sausio pirmoje pusėje, mažiausiai žiedų pražysta, pasodinus rugsėjo mėn. Mat, nuo sausio mėn. šviesos sąlygos gerėja. Be to, žiemą šiltnamiuose nesunku palaikyti optimalią temperatūrą, o vasarą to padaryti negalima.

Dėl labai nevienodo šviesos intensyvumo atskirų metų rudenį negalima tiksliai prognozuoti birželio mėnesi sodintų augalų žydėjimo laiko. Tais metais, kai rugsėjis ir spalis būna pakankamai saulėti, frezijos gali pražysti lapkričio ir gruodžio mėnesiais, o kai oras apniukęs,— tiktai sausio antroje pusėje. Į tai reikia atsižvelgti, planuojant frezijų žiedų skynimo laiką.

Daugelis autorių pataria vasarą frezijas temdyti, ypač pirmaisiais augimo mėnesiais — augalai anksčiau pražysta. Tai aiškinama tuo, kad vystymasis pagreitėja ne dėl mažesnio šviesos intensyvumo, o dėl sumažėjusios dirvos temperatūros. Tuo metų laiku, kai šviesos sąlygos nepalankios, augalus galima papildomai apšviesti. Šiuo metu plačiai naudojamos DRL-400 lempos. Vienos 200 W galingumo lempos pakanka 4-8 m2 šiltnamių ploto. Šviečiama 10 val. per parą (nuo 9 val.). Dėl to žiedų derlius padidėja dvigubai ir jie būna žymiai geresnės kokybės. Mūsų šalyje pirmoji tai nustatė R. Zunde.

Agrotechninės ir higieninės kovos priemonės

Virusai.

Pastaruoju metu vis dažniau pasireiškia augalų virusinės ligos. Šiandien dar negalima duoti tikslaus virusų apibrėžimo. Vieni autoriai teigia, kad tai yra labai smulkūs organizmai, kitų nuomone, tai tik baltyminė medžiaga — nukleoprofeidai. Virusai dauginasi tik gyvose augalo, žmogaus ar gyvulio ląstelėse. Virusus platina, perneša nuo vieno augalo ant kito įvairūs vabzdžiai amarai, cikados, tripsai ir kt. Pačiulpe sulčių iš nesveikų augalų, jie pereina ant sveikų, ir taip mechaniškai perduodami virusai. Kai kuriuos virusus padeda platinti nematodos bei grybai. Sveiki augalai gali apsikrėsti nuo sergančių ir mechaninio prisilietimo keliu, pasiekus sergančio augalo sultims ant sveiko; pakanka to, kad nesergantis augalas nors truputi mechaniškai pažeistas. Daugelis virusų išplatinami vegetatyvinio augalų dauginimo metu atžalomis, svogūnais, gumbasvogūniais ir pan. Kai kurios virusinės ligos gali persiduoti su sėkla ir per dirvą.

Virusinių ligų požymiai: mozaikiškas lapų margumas, chlorozė, lapų garbanojimasis arba sukimasis, lapų ir žiedlapių dryžuotumas, žiedų ir stiebų deformacijos, nekrotinės dėmės ir kt.

Norint išauginti sveikus, aukštos dekoratyvinės vertės augalus, labai svarbu neleisti pasireikšti įvairioms ligoms ir jų sukėlėjams, o ligą pastebėjus, reikia panaudoti veiksmingas kovos priemones.

Agrotechninės ir higieninės kovos priemonės

Auginant gėles atvirame grunte ar šiltnamiuose, pirmiausia reikia gerai žinoti, kaip gėles veikia aplinkos sąlygos. Jau vien tinkamas atskiroms gėlių rūšims vietos auginimui parinkimas apsaugo jas nuo daugelio ligų. Parenkant sodinimui vietą, reikia žinoti, kiek reikia kiekvienos rūšies gėlėms šviesos, kokios temperatūros, drėgmės. Viename šiltnamyje geriausia auginti gėles, kurioms reikia panašaus aplinkos režimo, nes, taikant skirtingą režimą vienoms, gali nukentėti kitos gėlių rūšys. Ypač svarbu sudaryti geras sąlygas daigų augimui, nes geri, tvirti daigai — pagrindas tolimesniam augalo augimui.

Labai svarbus faktorius, auginant gėles, yra tinkamas dirvos parinkimas bei jos paruošimas. Sunkiose ir šlapiose dirvose gėlės blogiau auga. Jose augalai dažnai serga bakterinės ir grybinės kilmės pašaknio arba apatinės stiebo dalies puviniais. Tačiau ir neturtingos maisto medžiagomis smėlio dirvos, nesugebančios ilgiau išlaikyti drėgmės, taip pat mažai tinka gėlių auginimui. Jose augalai daugiau serga tikrosiomis miltligėmis; piliarožės kenčia nuo rūdžių ir, apskritai, augalai esti skurdūs. Tokias dirvas reikia atitinkamai paruošti ir tik po to sodinti gėles. Gerai įdirbtose dirvose gėlės lengvai įsisavina maisto medžiagas, jose gerai išsilaiko drėgmė, gera aeracija.

Didelį vaidmenį gėlininkystėje vaidina dirvos rūgštingumas — pH.

Nesilaikant nustatytų tręšimo normų, gėlės arba suserga įvairiomis fiziologinio pobūdžio ligomis, arba pasidaro neatsparios infekcinėms (grybinėms, bakterinėms ir virusinėms) ligoms.

Yra žinoma, kad padidintos azoto trąšų normos skatina ligų pasireiškimą, o kalio bei fosforo trąšos didina atsparumą ligoms.

Nesilaikant sėjomainos, t. y. sodinant tos pačios rūšies arba giminingus augalus į tą pačią dirvą kelerius metus iš eilės, sudaromos palankios sąlygos daugelio ligų plitimui, nes dirvoje susikaupia tai augalų rūšiai būdingi sukėlėjai.

Vestuvinės puokštės komponuojamos iš įvairių gėlių ir įvairių formų

Vestuvinės puokštės komponuojamos iš įvairių gėlių ir įvairių formų. Iki šiol jos dažniausiai komponuojamos iš baltų gėlių. Tačiau be reikalo baiminamasi spalvingumo.

Dažnai jaunoji nešasi vienpusę puokštę. Kaip ir bet kuri kita, ji turi derėti prie jaunosios ūgio, jos tualeto, plaukų spalvos ir netgi šukuosenos. Jaunajai su ilga suknele tiks puokštė su svyrančiomis, tartum besiliejančiomis gėlių šakomis, kaspinais. Jei suknelė trumpa, o nuotaka neaukšta, puokštė turi būti nedidelė. Gėlės gali šiek tiek svirti žemyn iš vienos arba abiejų pusių.

Puokštei iš daugelio žiedų paranku naudoti apie 10 cm skersmens tvirtos vielos skritulėlį. Prie jo pritvirtinami žiedai, šakelės, lapai, norint ir kaspinas. Trumpą žiedkotį galima pailginti prie jo pritvirtinti kitą (prieš tai pjūvio vieta apvyniojama sudrėkinta vata, ir sutvirtinimo vieta apsukama lapu). Tokios puokštės dažniausiai komponuojamos iš rožių ir gvazdikų, bet joms tinka ir kitos gėlės: kardeliai, lelijos. Iš kardelių galima sukomponuoti įdomių vestuvinių puokščių. Labai originali puokštė, kuriai imami tik išsiskleidę žiedai, be žiedkočio. Jeigu vestuvinė puokštė komponuojama iš rojų spygliai nupjaustomi, nuo lelijų nuskabomi kad neišteptų jaunosios rūbo.

Vestuvinėms puokštėms komponuoti reikia įgūdžių, didelės fantazijos ir gero skonio. Puokštė turi būti grakšti, lengva, iškilminga.

Vienpusė puokštė komponuojama prieš veidrodį. Gėlės laikomos kairėje rankoje ties liemeniu taip, kaip ją laikys nuotaka. Veidrodyje nuolat patikrinama kiekvieno žiedo ar šakelės kryptis ir išlinkimas.

įteikiant sukomponuotą puokštę jaunajai, reikia pa-tarti, kaip ją laikyti. Visas puokštės žavesys— vienoje jos pusėje, kuri ir rodoma.

Švedijoje labai populiarios lengvos, ažūrinės puokštės krepšelyje. Tiesą sakant, tai ir ne krepšelis, o tik ovalus lankas, prie kurio apačioje iš samanų ir vielos pritvirtintas laikiklis, į kurį susmeigiamos gėlės. Taip sukomponuota puokštė labai patogi, nes jaunoji gali ją nešti, pasikabinusi ant rankos. Be to, į drėgnas samanas susmaigstytos gėlės išsilaiko ilgiau, o vėliau į indą pamerkta puokštė puošia stalą.

Tokia puokštė sukuriama taip. Imame lanksčios stiprios vielos, apsukame baltu ar nuotakos suknelės spalvos kaspinu ir išlenkiame lanku. Abu galus apačioje sutvirtiname drėgnu laikikliu iš samanų ir jį apvyniojame folija. Puokštę komponuojame tokiu pat principu, kaip ir plokščiuose induose, tik darome ją stabilesnę. Gėlės smeigiamos tiesia, lenkta ir išgaubta linija. Minkšti ir sultingi kalijų ir kitų panašių gėlių žiedkočiai savaime neišlinks. Todėl juos perveriame plona lanksčia viela, ir tada žiedkotį drauge su viela lenkiame norima kryptimi. Stambesnės gėlės dedamos puokštės viduryje, o smulkesnės ir pumpurai — iš kraštų. Puokštę gali papildyti ne tik smidro ar paparčio šakelės, bet ir įvairių tropinių augalų gražūs dekoratyviniai lapai. Tokiems krepšeliams tinka švelnūs, pastelinių tonų žiedai: pakalnutės, frezijos, kvapieji pelėžirniai, ciklamenai, gerberos. Kai puokštė užbaigiama, laikiklis uždengiamas lapais.

Gėlių siena Vilniuje ir ne tik tais.

Neparazitinės gėlių ligos

Neparazitinės ligos pasireiškia dažniausiai dėl drėgmės, šilumos, šviesos, maisto medžiagy trūkumo arba pertekliaus.

Drėgmės trūkumas dirvoje sukelia įvairių augalo antžeminių dalių vytulį, džiūvimą, lapy kritimą pirma laiko. Trūkstant dirvoje drėgmės, krinta azalijy lapai, ciklameny žiedkočiai išauga trumpi (žiedai po lapais), gelsta ir vysta daugelio gėli4 lapai. Dėl nenormalaus vandens režimo (po ilgos sausros gausūs krifuliai arba po išdžiūvimo gausiai palaisčius) plyšta, sproginėja tulpių, chrizantemų, pelargonijų stiebai, krinta didžiažiedžiy begonijų žiediniai pumpurai.

Drėgmės perteklius dirvoje skatina šakny ir apatinės stiebo dalies puvinius, žūva nuo juodosios kojelės. Jeigu šiltnamiuose trūksta šviesos, reikia atitinkamai sumažinti ir temperatūrą.

Šviesos perteklius gėles veikia panašiai taip, kaip femperatūros perteklius: pasikeičia kaktusy ir kity gėliy spalva — jos parausvėja. Iš stipriai apšviestos patalpos gėles staigiai pernešus 1 užpavėsintas, lapai pradeda ruduoti ir kristi. Pavėsi mėgstantieji augalai, laikomi sfipriai saulės apšviestoje patalpoje, gelsta ir ruduoja.

Drėgmė

Dėl per didelės oro drėgmės ant daugelio augalu (begonijos, pelargonijos, klivijos ir kf.) lapq ir stiebq pasireiškia sukamšfėjimas, o kaktusq audiniai pasidaro stikliški, neatsparūs puviniams. Chrizanfernq ir pelargonijų žiedkočiai dėl per didelės oro drėgmės sprogsfa, plyšta (ypač fam jaufrūs jacintai, iš sausos patalpos staigiai pernešti j labai drėgną pafalpą). Didelė oro drėgmė skafina daugerio grybiniq ligrt, ypač kekerinio puvinio, plitimą.

Maisto medžiagq frūkumas arba perteklius taip pat sufrikdo gėhq augimą. Trūkstant azoto, gėliq lapai būna smulkūs, šviesiai žalios spalvos; jie džiūsta, fačiau nenukrinfa, o kabo anf augalo.

Nuo azoto medžiagų pertekliaus susidaro daug vegetatyviniq organq— lapq, o generalyviniu— žiedq—mažai. Dėl azofo pertekliaus gėlės žydi vėliau ir sumažėja jrt atsparumas jvairioms ligoms ir ju sukėlėjams.

Trūkstant kalio, ruduoja gėliq lapq viršūnės, išlinksta stiebai, lapq farpgysliai pašviesėja, o kai kada lapai būna kreivi, nenormalūs.

Nuo kalio pertekliaus ruduoja lapq kraštai, žiedai netenka geros išvaizdos, žiedlapiai išsikraipo.

Trūkstant fosforo, lapai nusidažo rausva arba violefine spalva, žiedai būna maži, sfiebai ir žiedkočiai frumpi ir ploni.

Trūkstant magnio, gelsta ir apmiršta apatiniai lapai, 1apq tarpgysliai ruduoja, o gyslos lieka žalios, šaknys išauga ilgos.

Mangano trūkumui jautrūs viršūniniai jauni lapai; jie pasidaro dėmėti šviesiornis dėmelėmis.

Geležies trūkumą gėlės jaučia dažniausiai daug kalkiq turinčioje dirvoje. Jis pasireiškia lapų chloroze Šie požymiai ypač būna ryškūs ant azalijų, kalceoliarijų, hortenzijų, raktažolių ir rožių lapų.

Boro trūkumui jaufriausi jauni lapai ir pumpurai. Lapai sustorėja, pasidaro frapūs ir dėmėti šviesiomis dėmelėmis. Trūkstant boro, iš pažastiniq pumpurq auga daug ūglirJ, tarpubambliai sutrumpėja, šaknys pamažu apmiršta.

Trūkstant kalcio, džiūsta ir sukasi lapų viršūnės, kraštai, pumpurai, apmiršta šaknys. Didelės reikšmės gėliu augimui ir sveikatingumui turi dirvos reakcija, išreiškiama pH. Žemiau pateikiamoje lentelėje nurodomas plačiau auginamoms gėlėms tinkamiausias dirvos pH.