Geodezijos raidos perspektyva priklausys ir nuo jos ryšio su astronomija, fizine geografija, geofizika, geologija, okeanologija ir geodinamika.
Šiuolaikinė geodezija, tirianti gamtos metriką planetiniu ir kosminiu mastu, tampa vienu iš svarbiausių gamtos mokslų apie Žemę ir ją supančią erdvę.
Geodezijos praktinė reikšmė
Matuojama ant Žemės paviršiaus ir jos gelmėse, apatiniuose Žemės atmosferos sluoksniuose ir kosmose, jūrose ir vandenynuose.
Matavimų praktinė reikšmė yra kartografavimas, t. y. sudarymas planų ir žemėlapių, kurie naudojami: projektuojant inžinerinius statinius, planuojant miestus ir gyvenvietes, strategiškai planuojant krašto ūkį, žemėtvarkos, melioracijos, miškininkystės reikmėms tenkinti, atliekant geologines paieškas, jūrų ir oro laivynui, kosmonautikai, krašto gynybai, turizmui ir kt.
Be kartografavimo darbų, matuojama nužymint inžinerinių statinių projektus, statomo objekto elementus, tikrinant jų geometrinių figūrų parametrus, sudarant pastatytų objektų planus ir kt., eksploatuojant inžinerinius statinius; kai reikia stebėti pastatų nuosėdžius, posvyrius, deformacijas ir kt.
Matuojama taip pat sprendžiant mokslinius ir taikomojo pobūdžio uždavinius: nustatant Žemės formą ir dydį, sudarant globalinį geodezinį tinklą svarbiausiems mokslo ir technikos uždaviniams spręsti, tiriant Žemės sukimosi apie savo ašį greičio pokyčius ir ašigalių judesį, įsisavinant jūrų šelfus ir Pasaulinį vandenyną, tiriant Žemės gravitacinį lauką geologinėms, Žemės drebėjimo ir kitų procesų, vykstančių Žemės gelmėse, prognozėms optimizuoti; tiriant geodinaminius reiškinius, susijusius su Žemės evoliucija ir kt.
Taigi geodezijos svarba šalies ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam gyvenimui yra labai didelė.
Geodezijos mokslo raida
Praėjusių epochų istorijos ir materialinės kultūros paminklai liudija, kad geodezija kaip mokslas susiformavo gilioje senovėje. Jos atsiradimą sąlygojo žmonių poreikiai matavimams statant inžinerinius statinius. Geodezija kartu su matematika, astronomija, geografija, kartografija ir inžineriniais mokslais, su kuriais ji glaudžiai susijusi, priskiriama prie seniausių mokslų.
Geodezijos mokslo raidos istorijoje išskirtinas pradinis jos etapas, t. y. laiko tarpas iki IV a. pr. Kr. Tada nebuvo nei dabartinio geodezijos pavadinimo, nei tyrimų objekto. Tuometinė geodezija buvo tik taikomoji anksčiau susiformavusios geometrijos dalis. Taikomieji geometrijos metodai, vėliau tapę sudėtine geodezijos mokslo dalimi, buvo taikomi nedideliems Žemės paviršiaus plotams matuoti sudarant planus ir sprendžiant kitus uždavinius.
Dar iki IV a. pr. Kr. gimė mintis, kad Žemė yra rutulio formos. Jau toje epochoje brendo mintis nustatyti Žemės rutulio spindulį. Tam tikslui reikėjo tam tikrų mokslinių principų. Aišku, kad jau pradiniame geodezijos mokslo raidos etape svarbiausiu geodezijos uždaviniu buvo ne tik Žemės matavimai praktiniams tikslams, bet ir Žemės didumo nustatymas.
Antrasis etapas, kurį galima pavadinti „nuo Aristotelio iki Niutono”, prasidėjo IV a. pr. Kr., kai geodezija susiformavo kaip atskiras mokslas, ir baigėsi XVII—XVIII a. sandūroje pagrindžiant Žemės sferiškumo idėją. Šio etapo pradžioje formavosi geodezijos tyrimo objektas ir geometriniai principai. Svarbiausias geodezijos tikslas buvo nustatyti Žemės rutulio spindulį. Tada ypač sustiprėjo geodezijos ryšiai su matematika, astronomija, kartografija ir geografija.
Trečiasis geodezijos raidos etapas — laikotarpis nuo XVIII a. pradžios iki XIX a. trečiojo ketvirčio. Šiame etape pagrindinis geodezijos tyrimo objektas buvo Žemės elipsoido parametrai, t. y. ekvatoriaus spindulys ir Žemės suplokštėjimo dydis.