Daugumoje šiuolaikinių teodolitų įrengiami optiniai svambalai

Pradedant matuoti teodolitas taške (kampo viršūnėje) centruojamas ir nustatomas vertikaliai (gulsčiuojamas). Šie veiksmai atliekami kartu.

Vertikalioji sukimosi ašis pastatoma vertikaliai naudojantis horizontaliojo skritulio gulsčiuku (limbo plokštuma tampa horizontali). Alidadė pasukama taip, kad gulsčiukas būtų maždaug lygiagretus dviejų kelmelio kėlimo sraigtų A ir B krypčiai. Sukant šiuos sraigtus priešingomis kryptimis, gulsčiuko burbulėlis plukdomas į nulinį tašką. Alidadė su gulsčiuku sukama 90°. Nuplaukęs burbulėlis grąžinamas į centrą trečiuoju kėlimo sraigtu C. Veiksmai kartojami tol, kol, sukant alidadę ratu, gulsčiuko burbulėlis bus centre vienos padalos tikslumu. Prieš tai gulsčiuko padėtis teodolite turi būti sureguliuota.

Teodolitas centruojamas sutapdinant vertikaliąją sukimosi ašį VV su vertikalia linija, einančia per vietovės tašką, kuriame statomas teodolitas. Centruojama svambalu. Svambalas gali būti siūlinis, strypinis arba optinis.

Siūlinis svambalas — tai cilindrinės formos nusmailintas 100-150 g svarelis, kuris kabinamas ant siūlo. Kitas siūlo galas tvirtinamas prie teodolito kelmelio. Atpalaidavus kelmelio priveržimo prie stovo sraigtą, teodolitas stumdomas su kelmeliu ant stovo galvutės taip, kad svambalo smaigalys nusistotų virš centravimo taško O. Svambalo padėčiai turi įtakos vėjas. Kai nėra vėjo, siūliniu svambalu galima teodolitą centruoti 3-5 mm tikslumu.

Strypinį svambalą sudaro kintamo ilgio iš lengvo metalo pagamintas centravimo vamzdis. Šis vamzdis tvirtai sujungiamas su kelmeliu. Centruojant teodolitą, apatinis nusmailintas vamzdžio galas sutapdinamas su centravimo tašku O, o kelmelis pastumiamas į šonus taip, kad esančio prie vamzdžio neveikia vėjas, todėl centravimo tikslumas esti didelis. Jis yra apie 1-2 mm.

Metalinį stovelį su strypiniu svambalu patogu naudoti tada, kai teodolitą reikia pastatyti ant betoninio stulpo ar kitokio aukštesnio daikto.

Daugumoje šiuolaikinių teodolitų įrengiami optiniai svambalai. Optinį centravimo įtaisą sudaro laužtas žiūronėlis, įmontuotas alidadėje kaip sudėtinė teodolito dalis. Pagrindinės jo dalys: okuliaras, lęšis su dviem įbrėžtais koncentriniais centravimo apskritimais (vidinio apskritimo skersmuo 2 mm), prizmė, laužianti spindulius 90° ir objektyvas. Traukiant okuliaro vamzdelį, nustatomas ryškus daikto vaizdas. Žiūronėlio vizavimo ašis turi sutapti su vertikaliąja teodolito sukimosi ašimi VV. Kai kurių tipų teodolituose (T15, T15K) svambalą galima reguliuoti pastumiant į šoną okuliaro vamzdelį, prieš tai atpalaidavus vamzdeli laikančius sraigtelius, esančius po dangteliu. Dirbtuvėse galima reguliuoti sraigteliu pakreipiant ir pasukant prizmė apsode. 2T serijos teodolituose (2T2, 2T5, 2T5K) optinis svambalas reguliuojamas dirbtuvėse varžteliais. Teodolite 3T5KII reguliuojama vertikaliosios ašies apačioje esančiais svambalo reguliavimo sraigteliais.

Optiniu svambalu centruojama taip. Teodolitas pastatomas virš taško pagal gulsčiuką vertikaliai ir pastumiamas ant stovo galvutės taip, kad centravimo taškas O būtų matomas koncentrinių apskritimų centre. Optiniu svambalu galima centruoti labai tiksliai (0,5 mm tikslumu).

Matavimų kokybė (tikslumas) apibūdinama gautų rezultatų paklaidomis

Matavimų kokybė (tikslumas) apibūdinama gautų rezultatų paklaidomis. Matavimo tikslumo vertinimo kriterijų yra įvairių. Jie vadinami jų kokybės kiekybiniais matais.

Matuojant gaunamos tik apytikslės fizikinių dydžių reikšmės. Tikrosios jų reikšmės lieka nežinomos. Matavimų rezultatų nuokrypių nuo tikrųjų reikšmių priežastys įvairios: netobulas prietaisas, neracionali matavimo metodika, nepalankios sąlygos, žemos kvalifikacijos arba nepatyręs matuotojas ir kt.

Tobulinant matavimo prietaisus, geriau organizuojant lauko ir kameralinius darbus, galima sumažinti matavimų paklaidas. Žymus vokiečių geodezininkas F. Helmertas teigia, kad reikia matuoti:

1) teisingai, t. y. žinoti matavimų teoriją, metodus, techniką ir taisyklingai jais naudotis;

2) tikslingai, t. y. matavimo metodus ir matavimo priemones parinkti taip, kad jie atitiktų tikslumo reikalavimus;

3) ūkiškai, t. y. kad išlaidos atitiktų matavimų tikslumą.

Bet koks matavimas priklauso nuo šių veiksnių: matavimo objekto; asmens, kuris matuoja; matavimo prietaiso; matavimo metodo, t. y. matavimo veiksmų visumos; aplinkos, kurioje matuojama. Konkreti šių veiksnių esmė kiekvienu atveju sudaro matavimo sąlygas. Geodezijoje matavimų sąlygos dažnai reglamentuojamos specialiomis instrukcijomis.

Su matavimo sąlygomis glaudžiai susijęs ir matavimų tikslumo supratimas. Iš dviejų to paties fizikinio dydžio matavimų rezultatų tikslesniu laikomas tas, kuris mažiau skiriasi nuo tikrosios reikšmės, t. y. kurio mažesnė absoliutinė paklaida. Tikroji fizikinio dydžio reikšmė paprastai nežinoma, todėl nežinomas ir matavimo rezultato nuokrypis nuo jos. Be to, išmatuoto dydžio reikšmės nuokrypis nuo jo tikrosios reikšmės sąlygojamas atsitiktinių aplinkybių, todėl gali būti mažas atliekant netikslius matavimus ir didelis — atliekant tikslius. Taigi išmatuoto fizikinio dydžio reikšmių nuokrypiai nuo jo tikrosios reikšmės negali būti matavimų tikslumo kriterijumi.

Vienodos matavimo sąlygos yra tokios, kai:

matuojami vienos rūšies dydžiai;

vienodos kvalifikacijos matuotojai;

vienodos kokybės matavimo prietaisai;

ta pati matavimo metodika;

aplinka matuojant kinta vienodai.

Jeigu bent viena iš šių sąlygų netenkinama, tai jų visuma nėra vienoda. Matavimo rezultatai, gauti vienodomis sąlygomis, vadinami vienodo tikslumo. Jei matavimo sąlygos nevienodos, rezultatai — nevienodo tikslumo.

Ne mažiau dėmesio teorijoje skiriama matematiniam vieno dydžio matavimo rezultatų apdorojimo procesui. Taigi klaidų teorijos uždavinius galima formuluoti taip:

1) matavimų rezultatų pasiskirstymo dėsnio ir tikslumo kriterijų nustatymas;

2) matavimų tikslumo ribų nustatymas;

3) galutinės fizikinio dydžio reikšmės skaičiavimas remiantis daugkartiniu matavimų duomenimis;

4) matavimo rezultatų tikslumo įvertinimas.

Taip pat patariame pasiskaityti apie horizontalių laiptus.

Geodezijos praktinė reikšmė ir mokslo raida

Geodezijos raidos perspektyva priklausys ir nuo jos ryšio su astronomija, fizine geografija, geofizika, geologija, okeanologija ir geodinamika.

Šiuolaikinė geodezija, tirianti gamtos metriką planetiniu ir kosminiu mastu, tampa vienu iš svarbiausių gamtos mokslų apie Žemę ir ją supančią erdvę.

Geodezijos praktinė reikšmė

Matuojama ant Žemės paviršiaus ir jos gelmėse, apatiniuose Žemės atmosferos sluoksniuose ir kosmose, jūrose ir vandenynuose.

Matavimų praktinė reikšmė yra kartografavimas, t. y. sudarymas planų ir žemėlapių, kurie naudojami: projektuojant inžinerinius statinius, planuojant miestus ir gyvenvietes, strategiškai planuojant krašto ūkį, žemėtvarkos, melioracijos, miškininkystės reikmėms tenkinti, atliekant geologines paieškas, jūrų ir oro laivynui, kosmonautikai, krašto gynybai, turizmui ir kt.

Be kartografavimo darbų, matuojama nužymint inžinerinių statinių projektus, statomo objekto elementus, tikrinant jų geometrinių figūrų parametrus, sudarant pastatytų objektų planus ir kt., eksploatuojant inžinerinius statinius; kai reikia stebėti pastatų nuosėdžius, posvyrius, deformacijas ir kt.

Matuojama taip pat sprendžiant mokslinius ir taikomojo pobūdžio uždavinius: nustatant Žemės formą ir dydį, sudarant globalinį geodezinį tinklą svarbiausiems mokslo ir technikos uždaviniams spręsti, tiriant Žemės sukimosi apie savo ašį greičio pokyčius ir ašigalių judesį, įsisavinant jūrų šelfus ir Pasaulinį vandenyną, tiriant Žemės gravitacinį lauką geologinėms, Žemės drebėjimo ir kitų procesų, vykstančių Žemės gelmėse, prognozėms optimizuoti; tiriant geodinaminius reiškinius, susijusius su Žemės evoliucija ir kt.

Taigi geodezijos svarba šalies ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam gyvenimui yra labai didelė.

Geodezijos mokslo raida

Praėjusių epochų istorijos ir materialinės kultūros paminklai liudija, kad geodezija kaip mokslas susiformavo gilioje senovėje. Jos atsiradimą sąlygojo žmonių poreikiai matavimams statant inžinerinius statinius. Geodezija kartu su matematika, astronomija, geografija, kartografija ir inžineriniais mokslais, su kuriais ji glaudžiai susijusi, priskiriama prie seniausių mokslų.

Geodezijos mokslo raidos istorijoje išskirtinas pradinis jos etapas, t. y. laiko tarpas iki IV a. pr. Kr. Tada nebuvo nei dabartinio geodezijos pavadinimo, nei tyrimų objekto. Tuometinė geodezija buvo tik taikomoji anksčiau susiformavusios geometrijos dalis. Taikomieji geometrijos metodai, vėliau tapę sudėtine geodezijos mokslo dalimi, buvo taikomi nedideliems Žemės paviršiaus plotams matuoti sudarant planus ir sprendžiant kitus uždavinius.

Dar iki IV a. pr. Kr. gimė mintis, kad Žemė yra rutulio formos. Jau toje epochoje brendo mintis nustatyti Žemės rutulio spindulį. Tam tikslui reikėjo tam tikrų mokslinių principų. Aišku, kad jau pradiniame geodezijos mokslo raidos etape svarbiausiu geodezijos uždaviniu buvo ne tik Žemės matavimai praktiniams tikslams, bet ir Žemės didumo nustatymas.

Antrasis etapas, kurį galima pavadinti „nuo Aristotelio iki Niutono”, prasidėjo IV a. pr. Kr., kai geodezija susiformavo kaip atskiras mokslas, ir baigėsi XVII—XVIII a. sandūroje pagrindžiant Žemės sferiškumo idėją. Šio etapo pradžioje formavosi geodezijos tyrimo objektas ir geometriniai principai. Svarbiausias geodezijos tikslas buvo nustatyti Žemės rutulio spindulį. Tada ypač sustiprėjo geodezijos ryšiai su matematika, astronomija, kartografija ir geografija.

Trečiasis geodezijos raidos etapas — laikotarpis nuo XVIII a. pradžios iki XIX a. trečiojo ketvirčio. Šiame etape pagrindinis geodezijos tyrimo objektas buvo Žemės elipsoido parametrai, t. y. ekvatoriaus spindulys ir Žemės suplokštėjimo dydis.